Visais laikais lietuvį gelbėjo darbas

Lina RUDNICKIENĖ

Pranutė Zubrevičienė, Jaučiūnų kaimo gyventoja, tik 10 metų jaunesnė nei atkurtos Lietuvos valstybė. Lietuva minės savo 100-metį, o Pranutė spalį švęs savo 90-ąjį gimtadienį. Žvitriai po namus besisukiojanti, mezginio iš rankų nepaleidžianti moteris nesupranta, kai jos bendraamžiai, ar net keliais metais jaunesni skundžiasi, kad negali, nebeturi sveikatos.

– Aš nesuprantu, kas tas yra, kaip taip gali būti, kad nėra sveikatos? Manau, kad tai ne kas kitas, o tinginystė, – sako kaimo senbuvė ir vyriausia gyventoja, besiskubinanti netikėtiems svečiams atidaryti geriausių saldainių dėžutę, iš spintelės traukia dešros rinkutę – taip išmokyta kiekvieną svečią pamylėti.

Mena Smetonos laikus

Paklausus Pranutės apie tolimus prieškario Lietuvos laikus, kai Lietuvą valdė Prezidentas Antanas Smetona, moteris tarsi atsigauna. Ji buvusi jau mergaičiukė, kokių 10-11 metų, ir gerai atsimenanti to laikmečio dvasią. Šiame kaime ir gimė, užaugo kartu su trimis broliais ir dviem seserimis.

– Kad jūs žinotumėt, kiek kaimuose būta žmonių! Talkos, kūlimai, o prie tų darbų reikėdavo daug žmonių, po kokį 20. Du vyrai nešioja maišus su grūdais, ant mašinos reikėdavo vyrų, kurie kas valandą keisdavosi, dar kiti šiaudams nešti, stirtas minti. Teko ir man, smagūs, nors ir sunkūs tie darbai. Kūlimą baigus šeimininkai visus talkininkus už stalo sodindavo, vakarienės pakviesdavo, alaus ąsotį pastatydavo. Alus būdavo būtinas kūlimo darbų atributas, kiekviename kieme žmonės alų virdavo. Bet niekas nesakydavo, kad tas ar anas pijokas, prasigėręs. O dabar? – pečiais gūžčioja moteris.

Dabar tokius darbus kaime suorganizuok, kaimyną pasikviesk – su žiburiu neberasi. Smetonos laikus Pranutė Zubrevičienė vadina smagiais. Kad ir sunkūs būdavę darbai, bet, kai žmonės vieningi, kumštyje, jokie sunkumai nebaisūs. Visur drauge – ir prie darbo, ir Ivoškių atlaiduose, ir gegužinėj, kaimas tais laikais ūžęs lyg bičių avilys. Vienas pas kitą į svečius užeidavo, pyragais, bandelėmis vieni kitus vaišindavę. Jos vaikystės metais iš Jaučiūnų į mokyklą kiekvieną rytą išeidavo net 23 kaimo vaikai. Kur dabar visa tai?

Šalies gerovės pamatas – darbas

Pranutė, jei kas atsuktų laiką atgalios, nebėdotų ir taip, kaip daugelis dabar kaimuose, apsikabinę plastikinį alaus butelį, negyventų. Pirmiausia jos tvarte kriuksėtų keli paršai. Laikytų ir karvutę. Sviestą, grietinę, sūrius vežtų į turgų, išrūgas – paršams. Užaugintus bekonus parduotų, saviems reikalams užtektų vieno.

– Iš kur tų pinigų bus, jei nedirbsi ir netaupysi? – klausia, laukdama patvirtinimo ar paneigimo.

Moteris, augusi atkurtos Lietuvos valstybės prieškario kaime, minutei susimąsto: Iities, tik duok žmogui darbo ir galėtų gyventi. Bet kad ir jo niekas neduoda. Pranutė svarsto: tikrai, dabar nebe tie laikai, kai rugiapjūtės darbuose reikėdavo pulko žmonių, dabar ūkininkai savo laukus galinga technika apdirba per kelias dienas, žmogaus su šake jie nebesamdo. Užtat nebeliko ir kaimo vienybės, tvirtybės, vienas pas kitą nebesilanko, nebesusieina...

– Ką reikia daryt? Niekam kaimo žmogus nebereikalingas. Ir ką čia bepadarysi, jei viskas jau padaryta, – savo filosofija dalinasi žvitri jaučiūnietė.

Jai pasisekė labiau. Dirbo jaunystėj, ne mažiau – ir visą amželį. Susikūrus kolūkiams važinėjo į Jakiškių traktoristų mokyklos pagalbinį ūkį melžti karvių. Tai buvo vienintelė darbovietė aplinkui, kur kiekvieną mėnesį mokėdavo atlyginimą, kitur gi atlyginimus seikėdavo tik metų gale ir tai dažniausiai – grūdais ar dirsėmis.

Kai ištekėjo už 27-eriais metais vyresnio Alfredo, nagingo ir gero kaimo vyro, išėjo gyventi į Jaučiūnų kaimo laukuose esančią vyro tėviškę, vadinamą zubryne (ūkininkų Zubrevičių vienkiemį – Autorės pastaba), daug metų keldavosi trečią valandą nakties ir skubindavosi į karvių fermą. Tik dabar pagalvok – į Gedvainius, pas karves bet kokiu oru! Kuris iš šių dienų jaunimo taip ilgai dirbtų? Pranutė dirbo. Sūnų pagimdė ir toliau dirbo. Dar skaudžiau teko dirbti, kai po aštuonerių metų bendro gyvenimo mirė jos gyvenimo palydovas. Susitaupiusi 800 rublių nusipirko savo gyvenimą Ramoškų kaime. Ten visą save atidavė darbui – karves ne tik melžė, bet ir sėklino. Būdavo, išverda sau su sūneliu vakarienę ir nė šaukštu neprisilietusi prie to paties stalo ir užmiega. Tuometinis Skaistgirio kolūkio vadovas J. Viliūnas ataskaitiniuose susirinkimuose kelis kartus savo kalboje minėdavo jos, pavyzdinės darbščios moters, pavardę. O pati Pranutė iki šiol geru žodžiu mini ir Joną Lingį, jo žmoną Ireną, jautriai atsiliepusius į kiekvieną žmogaus rūpestėlį.

Kai zubrynėje mirė ir vyro brolis, jo vaikai Pranutę prisikvietė atgalios – gi vis tik čia ir jos namai, tegu gyvena, prižiūri, būsią kur visiems susirinkti. Pranutė ir sugrįžo. Bet nenurimo, kol iš Rygos tuometinio kolūkio vadovo Leono Lenčiausko rūpesčiu neparsivežė karkasinio namelio. Vienai pačiai moteriai, kolūkio melžėjai, su sūneliu ant rankų pasistatyti namą? Pasirodo ir ši misija įmanoma, jei tik žmogus myli darbą.

Kiekvienas turi būti stiprus nešti savo kryželį

Pranutė kitos šeimos po vyro mirties daugiau ir nebesukūrė. Bandymų pirštis būta, bet vis ne tas. Santarvėje ir ramybėje su vyru tuos kelerius metus nugyvenusi Pranutė bijojo nusvilti – matė blogus pavyzdžius, kaip vyrai geria, mušasi, iš namų veja... Todėl daugiau nerizikavo. Ištvėrė ir 1988-ųjų pasiųstą lemtį – vienintelio sūnaus mirtį. Iš gausios šeimos irgi nieko neliko. Iš Antrojo pasaulinio karo negrįžo broliai Steponas ir Vincas. Tadas grįžo, vedė, Barysių kaime pasistatė namus, susilaukė trijų vaikų, o juoda lemtis pasitiko jį naktį, kai po kūlimo talkos išsiruošė namo – sėdo į traktorių, neturėjusį šviesų, pas bendradarbį ir abu nuskendo tvenkinyje. Nebeturi Pranutė ir dviejų už ją jaunesnių sesučių.

Moteris sako, kad kiekvienas turi kantriai savo gyvenimo kryželį nešti iki galo, todėl gyvenimo džiaugsmo net dabar nepraranda. Prieš porą metų moteris nutarė renovuoti savo namelį – pasikeitė stogą, susidėjo naujus langus, apsišildė, nutinkavo, dabar šiltuose namuose savo dienas skaičiuoja. Per Kalėdas telefoniniams pokalbiams nesigaili išleidusi 13 eurų – rūpi pasveikinti, vienu kitu žodžiu persimesti su pažįstamu, jaunystės, vaikystės bičiuliu, kurių kasmet lieka vis mažiau ir mažiau.

Pranutė ant stalo pasideda nebaigtą megzti vaikišką pirštinaitę. Ne, anūkų neturinti, bet ras kam atiduoti, padovanoti. Laikraščius skaito ir kaimynų talkos neatsisako. Vienas kaimynas malkų atneša, kitas vandens, kita kaimynė pas daktarą, jei reikia, nuveža, į parduotuvę. Galėtų visu tuo pasirūpinti ir pati, bet...

– Reikia pasitaupyti, – juokiasi šių metų jubiliatė.

Užtat samčio iš rankų dar nepaleidžia, pati sau ir verda, ir kepa, kambarius tvarko. Jei ne šeškai, būtų dar ir vištų laikiusi.

Pranutė Zubrevičienė, netikėtam svečiui užsukus, visada po ranka turi vaišių. Tuoj tuoj papjaustys mėgstamos dešrytės

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. sausio 31 d.