Kalnelio piliakalnio SOS: iškilo grėsmė sugriūti su visais kapais

Birutė ČIŽIENĖ

Lietuvos geologai, istorijos ir kultūros sergėtojai bei visuomenė jau seniai yra susirūpinusi dėl griūvančio Gedimino kalno Vilniuje. Mat jo šlaituose atsiranda vis naujos nuošliaužos, grėsmingai artėjančios ir prie visos tautos pasididžiavimo – dar XIII a. pabaigoje, XIV a. pradžioje statytos pilies.

Panašūs būgštavimai jau kuris laikas neduoda ramybės ir Joniškio seniūnijos darbuotojams, rajono savivaldybės architektams ir Kultūros paveldo departamento specialistams. Ir pagrįstai – dėl nuolatinių liūčių pernai bent keliose vietose pradėjo slinkti Kalnelio piliakalnio šlaitas senosiose Kalnelio kapinėse, o vienas masyvaus akmens su geležiniu kryžiumi senovinis paminklas praėjusią vasarą užkrito ant žemiau esančios kitos kapavietės, kuri visa buvo naujai uždengta plokšte ir ją sudaužė.

– Grėsmė, kad jau artimiausioje perspektyvoje gali pajudėti piliakalnio šlaitai su visais kaulais ir antkapiais, yra reali, – "Sidabrei" konstatavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjas Rytis Budrys.

Nepageidautini procesai vyksta jau šiandien

Pasak Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo Ryčio Budrio, specialistų išvados apie šios problemos sprendimo būdus galėtų būti pateiktos tik atlikus piliakalnio būklės tyrimus. „Apsilankymo metu mes tik apžiūrėjome objektą. Bet situacija iš esmės aiški – po nerealiai šlapių metų neatlaikė ne tik Gedimino pilies kalnas. Tokių pavyzdžių turime ir Šiaulių apskrityje. Ypač verčia nerimauti piliakalnių, ant kurių ligi šiol veikia kapinės, būklė. Kalnelis – ne išimtis. Ant šio piliakalnio įkurtos kapinės yra senos, perpildytos. Daugelį metų jose buvo laidojama nesilaikant jokios tvarkos – tiesiog ten, kur buvo vietos. Nepageidautini procesai kapinėse vyksta jau šiandien, juos dar labiau paaštrino sparčiai populiarėjantis paprotys kapavietes dengti granito plokštėmis. Mūsų nuomone, grėsmė, kad jau artimiausioje perspektyvoje gali pajudėti piliakalnio šlaitai su visais kaulais ir antkapiais, yra reali. Todėl būtina ant piliakalnio ir jo prieigose esančiai kapinių daliai nedelsiant suteikti neveikiančių kapinių statusą. Tik tokiu atveju ir jų priežiūrai bei tvarkymui būtų galima pritaikyti efektyvesnį teisinį reguliavimą. Paskelbti Kalnelio kapines neveikiančiomis gali tik jų valdytoja – Joniškio rajono savivaldybė. Apie tai mes informavome šios įstaigos atsakingus specialistus. Manau, kad galintys priimti reikalingą sprendimą savivaldybės tarybos nariai turėtų būti labiausiai suinteresuoti pavojingos situacijos suvaldymu, nes piliakalnio griūties atveju Joniškio rajono biudžetą prislėgtų sunki finansinė našta“, – nelinksmai konstatavo R. Budrys.

Pavasario laukia su baime

Pasak Joniškio seniūnės J. Augustinatienės, kai kurie piliakalnio viršuje stovintys paminklai, o ypač esantys kairėje pusėje, prie koplyčios, pamažu jau ėmė svirti prieš trejus metus. „Kapaviečių savininkai tąkart juos susitvarkė, ir kurį laiką viskas lyg tai buvo ramu. Tačiau praėjusią vasarą, kai ištisai lijo lietūs, kaip tik ir sužinojome, jog vienas, matyt, didesnių liūčių paplautas dešinėje šlaito pusėje stovėjęs masyvus senovinis paminklas griuvo ir, užkritęs ant žemiau esančios kapavietės, sudaužė jos plokštę. Į tai iškart reagavome – prie kapinių esančioje informacinėje lentoje paskelbėme, jog visi kapaviečių savininkai, norintieji atlikti jų pataisymus, pirmiausia privalo kreiptis į rajono savivaldybės vyriausiąją architektę ir su ja suderinti darbų projektą, o po to tokiems darbams gauti ne tik seniūnijos, bet ir Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus leidimus. Ir tik tuomet bus galima pradėti vykdyti numatytus darbus, kuriuos visada būtina suderinti ir su kapinių administratoriumi V. Butkumi (jo telefonas: 8-614-89031), – paaiškino Joniškio seniūnė. – Senosios Kalnelio kapinės yra riboto laidojimo kapinės. Ten laidotis gali ne visi, o tik, pavyzdžiui, sutuoktinis, jei kitas sutuoktinis jau yra buvęs ten palaidotas anksčiau, taip pat jei žmogus yra vienišas ir miręs (tam, kad nedaryti naujos kapavietės, kurios nebus kam prižiūrėti) jis pageidauja būti palaidotas jau esančioje artimųjų kapavietėje senosiose Kalnelio kapinėse. Tad šiose kapinėse žmonių nėra palaidojama daug – pavyzdžiui, pernai – tik 12. Tos tvarkos yra labai griežtai laikomasi, žmonių prašymai visada derinami su Kultūros paveldo departamento specialistais.“

J. Augustinaitienės nuomone, jei ir šią žiemą visą laiką smarkiai lis, o vanduo ištisai plaus piliakalnio šlaitus, tokių bėdų senosiose Kalnelio kapinėse vėl gali būti. „Jei liūtys nesiliaus, tokia tragiška lemtis gali ištikti apie 50 kalno šlaite stovinčių paminklų“, – po tokios permainingos žiemos su baime laukia šio pavasario Joniškio seniūnė.

Riboto laidojimo kapinėse būtina laikytis atitinkamų reikalavimų

Rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės (paveldosaugos ir reklamos) Reginos Leknickienės teigimu, blogiausia yra tai, jog šio piliakalnio teritorijoje atsiranda vis naujų palaidojimo vietų ir jos nepagrįstai išplečiamos. Jos teigimu, jei žmonės, tvarkydami kapavietes, palaidojimo vietas išlaikytų tokio pat dydžio, kokios jos buvo prieš tai, su buvusiais senais paminklais ir kryžiais, tokių tragedijų gal ir nebūtų. Blogiausia, konstatavo ji, jog žmonės, senosiose Kalnelio kapinėse statydami naujus ar rekonstruodami senus paminklus, nesilaiko būtinų reikalavimų. „Norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikia Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimo. Riboto laidojimo kapinėse, įsteigtose iki 1940 metų, ir neveikiančiose kapinėse taikomi kapo paminklų, antkapių ir kitų kapavietės statinių statymo, rekonstravimo ar remonto apribojimai ir papildomi reikalavimai: nauji kapo paminklai ir antkapiai jose gali būti statomi, jeigu jų visai nebuvo ar jie buvo laikini, jeigu seni nusidėvi ar pripažįstami keliančiais avarijos grėsmę. Taip pat nauji statiniai jose gali būti statomi laikantis šių reikalavimų: jie turi būti statomi iš natūralių arba istoriškai būdingų konkrečioms kapinėms medžiagų; paminklas negali būti aukštesnis už kitose kapavietėse pastatytus paminklus; jeigu kapavietė yra šlaite, atsižvelgiant į šalia esančių kapaviečių padėtį, galima formuoti iki 0,5 metro aukščio atraminę sienelę; išskirtiniais atvejais dėl reljefo ypatumų atraminė sienelė gali būti aukštesnė; kapavietė turi būti aptveriama ir įrengiama naudojant būdingus toms kapinėms analogus, kapo vietai žymėti numatant kapo apvadą ar plokštę“, – pagrindinius reikalavimus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, priminė R. Leknickienė. Jai nesuprantamas toks kai kurių tautiečių „gobšumas“, kai naujai pertvarkant esamas kapavietes, jos didinamos, nukasami piliakalnio šlaitai, iš akmenų ar betono statomos atraminės sienelės. O akivaizdžiausias žmonių savanaudiškumo ir kelių metrų kapinių žemės pasisavinimo įrodymas, kai šalia sutvarkytos, plokšte uždengtos kapavietės, už paminklo ar šalia lieka seni autentiški kryžiai ir paminklai. O kiek tokių kryžių „mėtosi“ piliakalnio šlaituose?

Paveldosaugininkė R. Leknickienė neabejoja, jog Kalnelio piliakalnio šlaitus būtina kuo skubiau tvarkyti. Šių metų rajono savivaldybės biudžeto projekte yra numatomos lėšos projektavimo darbams atlikti(biudžetas planuojamas tvirtinti vasario 15 d.). Parengus projektą ir sąmatą, bus ieškoma finansinių galimybių sutvarkyti Kalnelio piliakalnio šlaitus. Tik ar piliakalnio šlaitai dar turi jėgų laukti?

Apie piliakalnį

Piliakalnis įrengtas kalvoje, esančioje Kalnelio miestelyje, datuojamas I tūkst. viduriu – XIII a. Jis siejamas su Eiliuotoje Livonijos kronikoje minima paskutine žiemgalių pilimi Sidabre, pats piliakalnis irgi dažnai vadinamas Sidabrės vardu. 1289–1290 m. Livonijos ordinas puolė pilį. Pirmas puolimas buvo nesėkmingas, o per antrąjį užpuolimą pilis buvo sudeginta, dalis žiemgalių pasidavė, kiti pasitraukė į Lietuvą.

Nuo XVI a. čia įsikūrė kaimas. Piliakalnio kultūrinį sluoksnį labai suardė ant jo 1526 m. pastatyta medinė bažnyčia ir aplink ją atidarytos kapinės, veikiančios iki šiol, užimančios ir papilį.

Pati piliakalnio aikštelė ir šlaitai netyrinėti, tačiau turime nemažai archeologinės medžiagos iš papėdės gyvenvietės, tyrinėtos 1990 ir 2003–2011 m. 1990 m. tyrimų metu (vad. A. Merkevičius) užfiksuotas piliakalnio papėdę juosiantis gynybinis griovys. Papėdės gyvenvietėje rastas iki 90 cm storio kultūrinis sluoksnis su gyvulių kaulais, grublėta ir žiesta keramika, įvairiais radiniais: sidabrinio lydinio gabalėliu, žalvariniais kalavijo makščių apkalo fragmentais, pasaginės segės ruošiniu, geležiniais peiliais, pentinu, yla, juvelyro plaktukais ir kt. 2004 m tyrimų metu (vad. E. Vasiliauskas) išskirti trys apgyvendinimo etapai – II–IX a., X–XIII a. geležies amžiaus gyvenvietės sluoksniai ir XVI–XVII a. ir XVIII–XIX a. kaimavietės sluoksniai. 2011 m. tyrinėjimų metu (vad. E. Vasiliauskas) tranšėjose atidengtos II–VIII ir XIII a. datuojamų 2 pastatų liekanos, juose rasta akmeninio židinio ir molinės kupolinės krosnies liekanų.

Už 1 km nuo piliakalnio yra VI–XIII a. Užupių kapinynas, tikėtina, kad tai Kalnelio piliakalnio gyventojų laidojimo vieta.

Pavojingai pasvirusių kryžių piliakalnio šlaituose yra ne vienas

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. sausio 31 d.