TŪBINIAI (II)

Alina JONAITIENĖ

Tik ir vėl šmėkšteli galvoje, jog ir to dobilų lauko seniai nebėra. Dabar ten greičiausiai auksu švyti rapsų žiedai arba žaliomis varpomis puikuojasi išdidūs žiemkenčiai. Tik didelis ir platus laukas. Be ženklo, be menkiausio įrodymo, kad čia jų sodybos būta. Nepradingo tik aukštumėlė, ant kurios vienas šalia kito rikiavosi sodybos trobesiai. Kalnelis, nuo kurio žiemą ne kartą smagiai lėkta rogutėmis žemyn mašinų išvažinėtu nuledintu keliuku. Ir širdyje kažkas vėl tyliai dilgteli prisiminus, kaip pernai ankstyvą pavasarį, nusprendusi apsilankyti tėviškėje, ji duobėtu žvyrkeliu privažiavo buvusią sodybvietę. Prieš akis atsivėrė tik mėlynas švytintis dangus, tolyje boluojantis tamsus miškas ir lauko žaluma. Ir kai eidama jau po žiemos vešliai sužalavusiu žiemkenčių lauku pakėlė nuo dirvos nedidelę baltą šukelę – arbatinio duženą, širdyje vėl suspurdo. Vis dėlto ženklų yra, kad ir sunkiai pastebimų, kad svetimam ir nematomų. Ir jos vaikystę saugantys prisiminimai, jos dienoraščiai, irgi kažkur čia, po žeme. Pasilikę kartu su jos vaikystės svajonėmis. Visam laikui kartu. Ir Gertrūda vėl nuklysta į prisiminimus, šviesius ir jaukius.

Ryto prietemoj verkia gamta. Pilki lietaus lašeliai tyliai slenka senutėlio lango stiklu žemyn, tarsi ašaros nuplaudami visą gėlą ir skaudulius, susikaupusius mažoje širdutėje. Ramybė, atmiešta šviesiu liūdesiu, palengva apgaubia visų mažo namelio gyventojų širdis. Ir vos po kelių akimirkų apsiblaususioje padangėje prasiveria šviesos ruoželis, o netrukus ten jau karaliauja saulė, tarsi savo guolyje besiraivanti jaunamartė, švytinti jaunyste ir grožiu. Ir kas gi galėtų tinginiauti tokį rytą ir nesidžiaugti dar viena likimo dovanota diena? Ir maža mergaitė, niekieno nežadinama, skubiai ropščiasi iš lovos, spiriasi į netvarkingai nusimestus batukus ir bėga prie lango. Nebelyja. Kelias į pasaulį jau atviras. Kiemas švytėte švyti gaivia žaluma, senam gluosny išdidžiai papūtęs savo mėlynai blizgančias juodas plunksnas jau džiaugsmingai švilpauja varnėnas, o mažame daržely, kukliai prigludusiame prie nedidelio medinio namuko, savo didžiules raudonas garbanotas galvas kelia bijūnai, tarsi sakydami: viskas yra niekis prieš mūsų grožį, o pasaulis be grožio apskritai neturi prasmės. Ei, jūs, sliekai, kirminai, šliaužiokit sau kiek norit. Jūs mums nieko nepadarysit. Jūsų lemtis tik šliaužioti, mūsų – stebinti ir priversti grožėtis. Tai mes suteikiame prasmę gyvenimui, tai mes kviečiame mylėti pasaulį ir juo džiaugtis. Net ir tuos, kurie to grožio paprastai nemato. Net ir kurmius. Jie pajunta širdimi. Pajunta iš tų, kurių širdys ima virpėti to grožio pajauta.

Alinos JONAITIENĖS nuotrauka

Ach, mažoji mergaite, kiek daug atradimų ir skaudžių praradimų dar laukia tavęs. Kai tu, paprastais rūbeliais apsirengusi basomis kojomis taškysies po dumblino vandens sklidinas balas, į tave iš tos žalios pievos budriai spoksos stebuklingas juodais puošniai rūbais vilkintis paukštis su aukštu juodu kuodu ir balta papilve. Bet vos tik tu pabandysi prisiartinti prie jo, jis kartu su kitais balų paukščiais bemat išties sparnus į dangų ir daugiau jau niekad, kad ir kaip tu jo belauktum ir besižvalgytum, niekad nebepasirodys šioje drėgnoje ašarėlių ir skurdžių pelkės viksvų prižėlusioje pievutėje. Ir tu niekaip negalėsi patikėti, kai tave guos ir ramins suaugusieji, kad tai buvo paprasčiausia pempė. Ne, ten jokiu būdu negalėjo būti ta pempė, įkyriai gyvaujanti virš galvos, kai tu vaikščiodavai pelkėta pieva, o ji visaip bandydavo nuvilioti tave nuo savo mažylių. Tai buvo paslaptingas nematytas paukštis, išdidžiai vaikštantis draugėje su kitais paukščiais. Gal ir pempėmis, buvo panašios. Bet su kuodu ir toks stebuklingas tebuvo tik vienas. Ir tas juodas paukštis visam laikui virto tik stebuklingu vaikystės prisiminimu.

Ach, tos stebuklingos vaikystės pievos, prakvipusios žemuogėm ir laukinių gėlių žiedais. Mirgančios baltom ir geltonom ramunėm, kvapiais bitinėliais, čiobreliais ar žaliais gysločiais. Stebuklinga vaikystės pieva... Kaskart kupina pačių nuostabiausių atradimų. Mažylei brendant šiurkščia pakelės žole, visai nejučia, tarsi fėjai mostelėjus žalia lazdele, prieš akis atsiveria didžiulėmis išsirpusiomis žemuogėmis raudonuojantis žemuogynas. Ant paprasčiausio griovio krašto, laukinių smilgų iš visų pusių tyliai saugomas. Raudonuoja nuo sultingų uogų ne tik mažos lūpelės, bet ir rankos, ir suknelė, ir daili balta prijuostėlė, pačios senelės dovanota. Bet argi kas galėjo pagalvoti, kad tos uogos taip viską ims ir nudažys? Ir argi su savimi visada gali nešiotis kraitelę uogoms rinkti? O jau kitais metais ji sugrįš čia žinodama, kokiais turtais jos gimtinės žemė ją apdovanoti ruošiasi, vasaros metui jau įsibėgėjus. Ir dar daugiau tokių stebuklingų vietų savo atmintyje išsaugos. Nereikės nė žemėlapio. Tiksliai žinos, kur kokie grybai auga, kur geriausi riešutai, kur gražiausios purienos. Viskas giliai suguls atmintyje. Net ir skausmingos patirtys.

Bet taip jau sutvertas tas pasaulis, kad viską, ką labiausiai mylime, greičiausiai ir prarandame. Skaudžiai ir negrįžtamai. Ir kaip bebandytum tai pakeisti kuo kitu, bandytum pamiršti, nepavyksta, ir gana. Nes viskas gyvenime būna tik vienąkart. Ir Gertrūda tai suprato ne iškart. Daug kartų teko prarasti, kol galiausiai suvokė – reikia išmokti atsisveikinti. Atsisveikinti su taip mylėta katyte, savo ištikimiausia drauge, net nakčiai slepiama po antklode, kad mama jos iš trobos neišvarytų. Tokia švelnia ir mylinčia net tada, kai Gertrūda nesurasdavo net menkos valandėlės nors kartelį per jos švelnų kailiuką ranka brūkštelti. Ir kai vieną karštą vasaros dieną netikėtai pamatė ją, gulinčią keistai susirietusią ant griovio krašto jau visam laikui užmerktomis akimis, prisiartinti pabijojo, tik dar ilgai ir nekantriai laukė sugrįžtant ir švelniai priglundant prie kojų. Ir visai nekreipė dėmesio į tėvų kalbas, kad gal tai medžiotojai, nesuradę laukinių žvėrių, taip kvailai savo akies taiklumą išbandė. Gal... Bet ji laukė ir laukė, vis nekantriai dairydamasi, bene pamatys takeliu parbėgančią. Ir vis prieš akis šmėkščiojo liūdnas susirietusio kūnelio vaizdas. Ilgėjosi ir savo melsvosios triušės, senos ir niekam nebenaudingos. Nei mėsai, nei kailiui. Bet tokios brangios ir vienintelės. Ir dabar tebemato praviras būdos dureles, ir visai neįtikinamai šiai dienai skamba tėvų pasakojimas, kad neva naktį šuo nusitraukė ir bus tą triušę kur toli nubaidęs. Tada ji kantriai apvaikščiojo visą sodelį, ieškodama pasislėpusios bėglės, apžiūrėjo pakrūmes, net nuėjo iki netoliese paslaptingai šnarančio miškelio. Tik triušės niekur nebuvo. Nebuvo nei kailio, nei plaukų, nieko nebuvo. Bet ji švelniosios savo draugės atkakliai ieškojo ne tik tą rudenį, bet ir žiemą, šalčiui sukausčius žemę ir sniegui viską padengus baltai, paslapčia vis tikėdamasi tame baltame sniego pasaulyje pagaliau surasti nors menkiausius pėdsakus. Bet taip nieko ir nesurado...

Ir sningant baltais topolių pūkais, siuvinėdama savo paveikslą baltoje drobelėje, prisiminimuose Gertrūda vis tebevaikšto žydinčia vaikystės pieva, mėgaujasi jos kvapais, klausosi netylančio žiogų čirpimo. O kai pakelia akis, pamato šalia ir švelniai besišypsančią senelę, ir rūpesčiu persmelktą motinos veidą. Nieko negalvodama, tarsi maža mergaitė vėl priglunda prie šiurkštaus močiutės rūbo, jaukiai įsikniaubia į jos plačią prijuostę. Kiek aprimusi ir įgavusi jėgų, staiga atšlyja ir paduoda ranką mamai. Ir dabar jai rodosi, kad jos mamos delnas visai nešiurkštus, kad tai pats švelniausias delnas pasaulyje, žinoma, neskaitant senelės. Ir eina jos visos kartu susiglaudusios per žydinčią dobilieną. Nuo salsvo raudonio raibsta akyse. Bet nerimas ir netikrumas seniai pasitraukė. Jos vėl drauge savoje amžinybės pievoje. Ir tokios stiprios, kokia stipri gali būti tik gyvybės galia.

Verkia griežlė vasaros kvapais persismelkusioj pievoj, aprauda ir praradimus, ir atradimus, aprauda viską, ką mes šitam gyvenime gavom ir kuo nepasidalinom. Aprauda pamirštą grožį, mamos rankų švelnų prisilietimą, aprauda tai, kas išėjo negrįžtamai ir jau niekada šiam gyvenime nebepasikartos. Nebent keistai sušmėžuos sapnuose, pamirštuose artimųjų laiškuose, negailestingai ryjamuose liepsnos, ar atmintyje išsaugotuose vaizduose, netikėtai išnyrančiuose prie kokio menko daiktelio iš praeities prisilietus. Viskas giliai giliai glūdi mūsų atminties lobynuose, iš kur tarsi koks stebuklinių pasakų džinas staiga išnyra, netikėtai sujudinus atminties knygų puslapius. Šiurkščius, negudriai surašytus, bet tokius mums brangius, saugančius kiekvieno iš mūsų savastį.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. gruodžio 11 d.