Mažieji Liesai – paslapčių nestigęs kaimas

Janina ŠAPARNIENĖ

Keletą kilometrų nuo artimiausių kaimų nutolę, vienu kraštu į mišką atsiremiantys Mažieji Liesai gyventojų besulaukia tik vasarą. Tarpukariu buvusį nemenką kaimą mena prie žvyrkelio kerojantis ąžuolas ir laukuose atkakliai stūkstantis bekepuris akmeninis malūnas. "Oskaro malūnas" – pirmi buvusių kaimo gyventojų, jų palikuonių žodžiai, užsiminus apie Mažuosius Liesus. Kaimas nestokojo savų paslapčių – buvo tapatinamas tai su vienu, tai su kitu kaimyniniu sodžiumi, o sovietmečiu stengtasi ištrinti jo pavadinimą iš žmonių atminties.

Draugiškų gyventojų, gražių merginų kaimas

Į Mažuosius Liesus pamiške nuo Lieporų veda prižiūrėtas žvyrkelis – čia vasarojantys sodybos savininkai tvarko ne tik namus, bet ir keliuką. Lieporuose įsikūrusios vienos iš paskutiniųjų Mažuosius Liesus menančių gyventojų.

Septyniasdešimt aštuntuosius metus skaičiuojančios Aldonos Kurulienės atmintyje kaimas išlikęs, kaip labai draugiškas, kaimyniškas. Šiuo metu Lieporuose įsikūrusios buvusios gyventojos Jadvygos Pakeltienės giminė anuomet padovanojo dalį savo žemės įrengti Mažųjų Liesų kapinaites. Kas kelis šimtus metrų įsikūrusios vienkiemių sodybos buvo apsuptos sodų, daugelis, nežiūrint neseniai praūžusio karo, labai tvarkingos.

Tuo laiku Mažuosiuose Liesuose gyvenę Bėčiai, Gerlikai, latvio Pekulio šeima, Karžinauskai, Plumienė, Misiūnai, Mačiulienė, stovėję Braziūnų namai, Oskaro Zederštremo malūnas... Nebe visų kaimynų pavardės išlikę senjoros atmintyje.

Malūnininko Oskaro sūnėno, pakruojiečio Jono Zederštremo atmintyje Mažieji Liesai išlikę, kaip dešimties ar penkiolikos gryčių kaimas, kuriame net parduotuvė veikusi. Bet jį, vaikystėje besilankiusį pas gimines dideliuose malūnininko namuose, kaimas tuomet mažai dominęs... Į senelio ir dėdės sodybą giminaičiai nuvažiuodavę arkliu kinkytomis rogėmis.

"Didžiuosius apylinkių ūkininkus Misiūnus, Pekulius sovietai išvežė į Sibirą. Pekulius – su keturiais vaikeliais. Likusios tuščios sodybos buvo paverstos butais. Pekulių vienkiemyje naujoji valdžia pastatė karvių fermą. Ten dirbau aš ir viena iš mano šešių seserų. Vieną dieną bedirbant į kiemą įėjo iš Sibiro sugrįžę Pekulių vaikai – jau užaugę... Ir žinokit, nebuvo jokių pykčių susitikus: kaip jie džiaugėsi, vėl Lietuvoje, savame kaime, gimtoje sodyboje atsidūrę"! – mena A. Kurulienė.

Senjora Aldona, čia pat kaime ištekėjusi, su vyru gavo butą ištremtųjų kaimynų Misiūnų sodyboje. Tikrieji šeimininkai, grįžę iš tremties, nebesistengė likti gimtinėje – įsikūrė pas vaikus Šulaičių kaime.

Misiūnų sodyboje augo didelė liepa, į kurios drevę vis atskrisdavo bičių spiečiai. A. Kurulienė prisimena, kad dalis kamieno net buvo išpjauta – padarytos lyg durelės spiečiams patogiau iš drevės paimti.

Pokariu Mažieji Liesai garsėjo gražių jaunų merginų gausa – į gegužines kaimo panų šokdinti suvažiuodavo jaunimas ne tik iš kaimyninių sodžių, bet ir iš Pakruojo rajono, ir iš Kriukų miestelio.

Vakaruškose linksmindavosi ne tik merginos bei vaikinai – nevengdavo pašokti ir susituokusios įvairaus amžiaus poros. Į svečius atvažiuodavęs senjoros Aldonos giminaitis grodavo armonika, jos tėvelis mušdavo būgną. Šokius keisdavo giminaičio čia pat kuriamos ir dainuojamos nuotaikingos, visiems patikdavusios "balabaikos" – kupletai. Šokėjai pasišviesdavo iš Kurulių pasiskolintomis liktarnomis – žibalinėmis lempomis. Į kaimą atvedus elektrą, link šokių aikštelės nusitempdavo laidus.

Tas pats sodžius vadintas skirtingai

Kada galėjo įsikurti Mažieji Liesai, nežinoma. A. Kurulienė spėja, kad didesnis vienkiemių kaimas atsiradęs tarpukario Lietuvoje, vykdant žemės reformą, o pavadinimas galimai siejamas su netolimu (esančiu apytikriai už keturių kilometrų) Liesų kaimu Pakruojo rajone. Į pastarąjį kaimą kitapus Švitinio upelio Mažųjų Liesų gyventojai dažnai ir pėsčiomis nueidavo. Vaikai lankydavę tenykštę mokyklą (A. Kurulienės tvirtinimu, iš Mažųjų Liesų eidavę į Darginių mokyklą).

Šią versiją netiesiogiai patvirtintų ir prisiminimai apie kaimo kapinaitėms įrengti ūkininkų padovanotą žemę.

Buvusieji sodiečiai skirtingai įvardija Mažųjų Liesų kaimo ribas, net patį kaimo pavadinimą. Antai Kriukų bibliotekininkė Violeta Navickienė prisimena, kad šviesios atminties Gerlikai apie 1979-uosius ar 1980-uosius metus, jai, dar jaunutei darbuotojai, prakalbus apie Mažuosius Liesus, pataisę: vaikeli, ta vieta iš tikrųjų vadinosi Žiurkinė...

O A. Kurulienė teigia, kad Žiurkine buvęs pramintas tik vienas, Gerlikų gyventas vienkiemis. Kodėl? – senjora spėja, kad galbūt toje vietoje veisėsi daug žiurkių.

Mažuosiuose Liesuose pokariu įkurtas kolūkis po kurio laiko buvo prijungtas prie Lazdyniškių tarybinio ūkio. Tremtinių Pekulių buvusioje sodyboje stovinti ferma dokumentuose vadinta ne Mažųjų Liesų, o Bitūžių ferma. Nors Bitūžiai – gretimas kaimas.

Oskaro malūnas liko paminklu kaimui

Akmeninis, galimai XIX-ojo amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje pastatytas Mažųjų Liesių vėjo malūnas aukštumėlėje tarp dirbamų laukų iki šiol kelia savo sienas. Nors be kepurės, langų, durų, tuščiu vidumi – liudija apie senovės statytojų meistriškumą. Malūno sienų neįveikė nei du pasauliniai karai, nei trys jo gyvavimo laikui tekę visuomeninės santvarkos (carizmo, Nepriklausomos Lietuvos, sovietmečio) nei malūnininko sodybą nušlavusių melioratorių technika.

Prakalbus apie Mažuosius Liesus, žmonės pirmiausiai mini Oskaro malūną.

Malūnininko anūkė Reda Spogienė su giminaičiais po kruopelę renka buvusios garsios, plačiai išsisklaidžiusios giminės istoriją. Joje – daug legendų, kurias reikia tikrinti, daug nežinomybės. Reda apgailestauja, kad bendraudama su jau Anapilin iškeliavusia mama, anuomet neužrašė jos prisiminimų.

R. Spogienės šeimos archyve likusios XX amžiaus pirmosios pusės nuotraukos. Tačiau ne vienas jose užfiksuotas su malūnininko gimine susijęs žmogus – ainiams jau nežinomas.

Atradimu R. Spuogienei ir jos artimiesiems tapo pernai lapkritį Žeimelyje (Pakruojo rajonas) "Žiemgalos" muziejuje surengta paroda, skirta Latvijos 100-ajam jubiliejui. Parodos autorė – Latvijos dailininkė tekstilininkė Tatjana Nežberte. Ekspozicijoje Reda pažino kūrėjos panaudotas senas fotografijas – tokių pat yra ir jos šeimos archyve. Taip susitiko ir pradėjo bendrauti tolimos giminaitės, kilusios iš prieš dešimtmečius išsivaikščiojusios Zederštremų šeimos.

Viena svarbiausių parodoje eksponuotų giminės istorijos nuotraukų – švedų kilmės malūnininko bei malūnų statytojo Leonardo Zederštremo bei vokietaitės Emilijos Šefer vestuvės 1910-aisiais metais. T. Nežberte Emiliją vadina Ernestina Shafer, o Leonardą – švediška pavarde Soodestrom ir teigia, kad jiedu gyvenę Žeimelyje. Su L. Zederštremo pavarde siejamas ne vienas miestelio apylinkių malūnas.

R. Spogienė "Sidabrei" sakė, jog tarpusavyje bendraujančios giminaitės tikslina ne vieną giminės istorijos faktą. Reda mano, jog Leonardas bei Emilija (Ernestina) galėjo gyventi Mažuosiuose Liesuose. Nes čia stovėjo labai didelis malūnininko namas, o į Švitinio upelio pakrantę eilėmis leidosi didžiulis sodas, pilnas įvairių vaismedžių bei vaiskrūmių. Malūnininko namai Redai, nuo vaikystės juose vasarodavusiai, įstrigę į atmintį, kaip senelio Oskaro ir prosenelio Leonardo sodyba. Į tuo metu jau nebeveikiantį malūną vaikams nebuvo leidžiama eiti: suaugusieji saugojo, kad jie nenukristų nuo sutręšusių laiptų į antrąjį aukštą, neužsigautų.

Didelės sodybos senajam malūnininkui L. Zederštremui tikrai reikėjo – šeima susilaukė devynių vaikų. Užaugo aštuonetas, kurių vardai bylojo apie ne lietuviškas šaknis: Oskar, Arnolds, Emilis, Venera (T. Nežbert močiutė, vadinta ir antru vardu Elizabet), Evaldas, Frida, Lida bei Gerda.

"Prosenelis buvo pasiturintis, labai nagingas žmogus. Mūsų giminėje išlikęs pasakojimas, kad malūnininkas turėjo sutaupęs daug pinigų. Bet ištikusi finansinė krizė, ir pinigai nuvertėję taip, kad banknotus atidavę žaisti vaikams. Ar taip buvo ir kada galėjo būti, ar tai – tik legenda, nežinome. Vyriausias Leonardo sūnus Oskaras paveldėjo malūną ir sodybą. Kiti išsiskirstė kas kur, sukūrė savo gyvenimus. Arnoldo palikuonys – Pakruojo rajone, Veneros – Latvijoje", – vardija R. Spogienė.

Apie 1938-1939 metus jau likusi našle Emilija (Ernestina) Zederštremienė su keturiais jauniausiais vaikais išvyko gyventi į Vokietiją. Vyresnieji Zederštremų sūnūs ir dukra tuomet apsisprendė likti Lietuvoje.

Iš Vokietijon išvykusios šeimos dalies šiuo metu gyva bėra aštuoniasdešimt dvejų Lida. Jos dukra Tina prieš trejetą metų lankėsi Joniškio rajone, o nuo giminės šaknis menančio Mažųjų Liesų malūno atminčiai išsivežė akmenį.

Reda prisimena, kad senelis Oskaras buvo aistringas medžiotojas – namuose netrūko žvėrienos. Malūnininkas nuolat laikė ir keletą veislinių medžioklinių šunų. Augintiniams buvo leidžiama laisvai vaikščioti po sodybą ir gyvenamą namą – kas to meto Lietuvos kaime buvo neįprasta.

Oskaras susilaukė trijų dukterų ir sūnaus. Malūnininko žmona Marytė garsėjo kaip puiki šeimininkė.

Sovietmečiu O. Zederštremo malūnas buvo nacionalizuotas, atiteko Mažuosiuose Liesuose sukurtam kolūkiui. Pats Oskaras vietos MTS-e (mašinų traktorių stotyje) įsigijo mechanizatoriaus profesiją, dirbo traktorininku.

1978-aisiais malūnininko sodybą sunaikino melioracija. Oskaras su šeima persikėlė į netolimą Melgužėlės kaimą.

Gali būti, kad naujiesiems kaimynams jo pasakota istorija pokariu ir išgelbėjo pasiturinčią malūnininko šeimą nuo tremties. O. Zederštremas Melgužėlėje visiems tvirtindavo, kad malūną prižiūrėjęs, paliktą jam tikrųjų savininkų – vokiečių.

Be priežiūros likęs malūnas tapo niokotojų taikiniu: jie viduje sukėlė gaisrą, sunaikinusį visą medinę įrangą.

xxx

Aštuntajame– devintajame dešimtmetyje Mažieji Liesai ištuštėjo: senieji gyventojai, anot A. Kurulienės, beveik visi iškeliavo į kaimo kapinėles. Jaunesnieji persikėlė į kaimyninius sodžius. R. Spogienė mano, kad Mažųjų Liesų sunykimą lėmė ir prastas susisiekimas: į kaimą vedė tik menkas, neretai neišvažiuojamas keliukas.

Daugiau nei prieš šimtą metų statytas akmeninis Oskaro malūnas – kaip paminklas sunykusiam Mažųjų Liesų kaimui

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" vasario 2 d.