TŪBINIAI (I)

Alina JONAITIENĖ

Gertrūdos akys nejučia įsmigo į baltą debesėlį, lengvu valso žingsneliu skriejantį į kambarį. Suraukti antakiai, sustingę aukščiausios nuostabos taške, vėl palengva nurimo ir sugrįžo į savo vietą. Ne, dar nesivaidena, viskas gerai, pati save nuramino. Juk pavasario pabaiga. Taip, čia tiktopolių pūkai. Jie dabar užtvindė gatves ir skersgatvius, nors pačių topolių šalia nė nematyti. Gal reikėtų uždaryti balkoną? Bet kam? Koks skirtumas, daugiau ar mažiau dulkių ir purvo. Vis vien rankos nekyla tvarkyti buto.

Nejučia pastvėrė mažą pūkų kamuoliuką, nusileidusį ant stalo, ir kai vėl atgniaužė pirštus,delne nebebuvo nieko, tik mažas mažas pilkas gniužulėlis. Net pūkų švelnumo nespėjo pajusti. „Taip kaip ir žmogaus gyvenimas. Čia dirbi, sukiesi, bėgi be paliovos, skubiniesi, sulinkęs po nepakeliama darbų ir rūpesčių našta, o štai vieną dieną viskas nutrūksta ir pats nebežinai, dėl ko taip stengeisi. Ir ar verta buvo stengtis? Ištirpo, išnyko kaip tas pūkų debesėlis“, – mąstė, pirštu bandydama nuo delno nukrapštyti menkutį gumuliuką.

Niekai, pati save subarė ir vėl palinko prie darbo. Kryželiu siuvinėjo vienišą beržą prie plataus kelio. Ir pilką dangų. Reikėtų ryškesnių spalvų, gal ir baltų debesų, pirkėjams labiau patiktų. Tik va, širdis neleidžia, ir gana. Netikra, ir tiek. Jos atmintis išsaugojo kaip tik tokį liūdną ir vienišą beržą, seniokiškai tvirtai įsispyrusį į gimtinės žemę ir viltingai jai mojantį šakomis, didingai nyrančiomis į dangaus mėlynę. Kiek sukumpusį, praradusį jaunatvišką baltos žievės švytėjimą, bet ištikimai ir kantriai jos belaukiantį prie kelio. Prisiminė, kaip nesuskaičiuojamą daugybę kartų greitu žingsniu ji skriete praskriejo gerai pramintu takeliu į gimtąją sodybą. Tarsi vėjo gūsio nešama kaip kokia Merė Popins. Nė pati nepajusdavo, iš kur tiek jėgų atsirasdavo. Namai traukte traukė. Bet ir vėl susigriebė, kad jau ir to beržo nebėra. Nudžiūvo prieš kelerius metus. Taip ir nesulaukė. Ach, tik giliai atsikvėpė. Ir kodėl tą lemtingą dieną nepasuko į tėvų sodybą, kodėl nepakluso širdies balsui? Kodėl nuskubėjo į savo naujuosius namus? Gal viskas būtų kitaip sausiklostę? Gal.

Alinos JONAITIENĖS iliustracijos

Bet lengvi pūkų debesėliai skriejo ir skriejo vienas po kito pro plačiai pravertas balkono duris, ir Gertrūdai nejučia ėmė rodytis, jog tai lengvos snieguolės, tyliai ir lengvai krintančios ant pilkų arimų, dar nesukaustytų šalčio. Jos be garso leidosi žemyn, švelniai priglusdamos viena prie kitos ir bemat subliūkšdavo ant vis dar šiltos žemės krūtinės. Prieš akis ir vėl iškilo vaizdas, kaip dar būdama kokių dvylikos metų kartu su tėvais važiavo arkliu kinkytu vežimu ir stebėjo šitaip krintančias snaiges ant ištuštėjusių laukų ir... Taip, tai buvo jos gimtinė. Tūbiniai. Tiesa, pats kaimas buvo kiek tolėliau. Jų šeima gyveno vienkiemyje, iš abiejų pusių supamame dviejų nedidelių ūksmingų miškelių, žiemą ir vasarą kupinų gyvybės. Tik dabar toj vietoj buvo plynas laukas. Didžiulis nuniokotos žemės plotas. Bent jau tokia kraupi juoduma staiga atsivėrė mergaitės sieloje. Sunkių vikšrinių traktorių išmaigyta žemė: tarsi piktžaizdės vėrėsi gilios duobės, pro tirštą velėną tyliai sunkėsi tamsūs žemės syvai ir kaupėsi įdubose. Vienur kitur tarsi sumaitoti žmonių kūnai niūksojo traktorių sustumdyti medžių kamienai, šakos ir viskas, kas, matyt, pasirodė sunkiai sutvarkoma ar panaudojama kaip kuras žmonių būstams. O tame juodume baltai nelyg žmonių kaulai švietė sutraiškytos medžių šaknys. Juodos ir gilios vėžės, išrėžtos dar neseniai vešliai žaliavusioje pamiškės pievoje, vienareikšmiškai įspėjo: nė nebandyk galynėtis su šiuolaikine technika. Jos taip skaudžiai įsirėžė į tada dar dvylikametės mergaitės atmintį, kad dabar jų nė su tobuliausiu trintuku nebeištrinsi. Ir jokiais egzotiškais vaizdais nepridengsi. Išnyra, ir tiek. Nebent su pačia galva nuimtum.

Prisimena tik, kaip tada liūdnai nuleido galvą, slėpdama staiga akis užplūdusias ašaras. Nutilo ir tėvai, iki tol ramiai šnekučiavęsi vežime. Kaip tik tuo metu jie važiavo pro buvusią sodybvietę, kadaise jaukiai prigludusią prie miškelio, pavasarį visus pasitinkančio mėlynais žibučių žiedais, vasarą džiuginančio sultingomis ir nepaprastai saldžiomis avietėmis, tirpte tirpstančiomis ant liežuvio, o rudenį stebinančio gausiu riešutų derliumi. Žiemą, na, žiemą gal tik ramybe alsuojančio ir namus saugančio nuo šalto šiaurės vėjo ir pūgų.

Dar ir dabar mintyse ji tebevaikšto po purienų žiedais pasipuošusį raistą, tebesistebi ragučius prieš saulę išleidžiančiais didžiuliais šliužais, tebesigėri grybų rateliais, valiūkiškai iškeliančiais savo skrybėlėtas galveles pačiose netikėčiausiose vietose, kartais net ant visų praminto tako. Ir oranžiniais karoliais akį veriančiais šermukšniais, skaudžiai primenančiais, kad vasaros šventė jau baigiasi, kad greit prasidės tamsios ir niūrios, rūpesčiu persmelktos rudens dienos.

Vaikystė – svajonių ir vilčių metas. Tiesa, Gertrūda šių žodžių prasmę suvokė gerokai vėliau, jau įkopusi į šeštą dešimtį, nuėjusi gerokai toliau nei pusę savo gyveimo kelio. Ir tik tada, kai pasijuto tokia vieniša, be galo vieniša. Kai su niekuo nebereikėjo dalintis nei vieta prie pietų stalo, nei televizoriumi, nei lova. Ji viską turėjo, viskas jai liko. Tik nieko nebereikėjo. Kaskart skaudžiai nugeldavo širdį suvokus, kad daugelio žmonių, ją taip mylėjusių ir kantriai besirūpinusių, jau nebėra šalia. Jie jau seniai pasiliko kažkur vieškelio ūkanose, nebematomi ir nebeprišaukiami nei džiaugsmo, nei liūdesio akimirką. Išliko tik giliai širdyje ir iškyla prieš akis tokie gyvi ir iki skausmo pažįstami, prisiminimams sužadinus jausmus. Bet nuo to nė kiek ne geriau, nes maudulys darosi nebepakenčiamas. Su tokiu skausmu širdyje neįmanoma gyventi, kaip ir su tokia tuštuma. Ir nesvarbu, kiek tau metų bebūtų, kartais taip reikia prisiglausti prie tau brangaus žmogaus krūtinės, pajusti artumą, išsikalbėti. Ir pavaikščioti taip gerai pažįstamais vaikystės takais, tokiais jaukiais ir viliojančiais. Ir vėl tik atmintyje, nes ir tų takelių jau seniai nebėra, juose nebeželia švelni žolė, o jų pakraščiuose nežydi paprastos baltos lauko ramunės.

Įgudusi Gertrūdos ranka klusniai daigsto adata ten, kur rodo vaizduotėje iškilęs paveikslas. Štai kodėl ir kitų spalvų siūlų verti negalima. Sugriaus, suardys vaikystės pasaulį, vienintelį ir tokį brangų, netobulą, bet savą. Su atmintyje išsaugotais brangiausiais žmonėmis.

Senelė ir senelis. Ir didžiulis raudonų dobilų laukas. Labai didelis ir akim sunkiai aprėpiamas penkerių metų vaikui. Visas kvėpuojantis gyvybe ir marguojantis dideliais dobilų, ramunių ir nežinomų laukinių pievų žolių žiedais. Net gaudžiantis nuo nepaliaujamo žiogų smuikų griežimo, vabzdžių dūzgesio ir drugelių sparnų šnaresio. Ach, kokia gera vieta vaikui, pabėgusiam iš namų, pasislėpti, nes namuose tėtis jau išsigalando žirkles ir ruošiasi kirpti plaukus. Ir taip išsvajotų kasų galbūt jau niekada ir nebus. O ji juk mergaitė! Maža ir liūdna mergaitė. Tai kaipgi šitaip? Ji tik nori būti graži. Argi mergaitė be kasų gali būti graži? Bet kai senelė jos mažą rankutę paima į savo švelnų ir platų delną, Gertrūda nė nemano priešintis. Ji visai užmiršta savo nuoskaudas ir svajones apie ilgas ilgas kasas ir klusniai žengia kartu su seneliais sodybos link. Ne, ji niekada neišdrįstų jiems pasipriešinti. Ir ne todėl, kad senelė gerokai aukštesnė už jos mamą ir kad jos rankos žymiai švelnesnės už mamos šiurkščius delnus. Ne, iš senelės sklinda toks gerumas, kokio jokiais žodžiais nenusakysi, bet mažoji mergaitė labai aiškiai tai jaučia visa savo esybe. To gerumo su niekuo nesupainiosi ir niekada dėl jo nepasiriksi. Jis užlieja viską aplink, todėl Gertrūda jaučiasi saugi ir užtikrinta. Nebebaisios ir tos žirklės tėvo rankose, ir tas plaukų skaudus pešiojimas neįgudusiam kirpėjui kerpant. Ir ji klusniai sėdasi ant kėdės ir leidžiasi apkerpama. Bus dar tų kasų.

(Tęsinys – kitame laikraščio numeryje)

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. gruodžio 7 d.