Linksmėnų kaimo šviesūs ir švytintys veidai (II)

Loreta RIPSKYTĖ

Linksmėnų kaime vingiuotas nuo lietaus pažliugęs kelias nuveda į sodybą, kurioje matyti du nemenki šiltnamiai, kieme stovi automobilis. Iš kambario išėjęs pasitikti nelauktų atvykėlių vyras nuskuba pakviesti savo žmonos Vaidos Liubauskienės, kuri yra tikroji šių namų ir kaimo gyventoja nuo gimimo. Jos mama buvo viena iš organizatorių, sukvietusių žmones į bene pirmąjį rajone buvusių ir esamų kaimo gyventojų susitikimą. Šio Linksmėnų kaimo žmonių suėjimo nuotrupomis dalinasi ir buvęs Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Rimdžius, jis vardina ir buvusių gyventojų pavardes, iš kurių šeimų mokyklą vienu metu lankė net apie 30 vaikų. Dabar kaime telikę tik du nepilnamečiai.

Per sniegą autobusai nepravažiuodavo

44-erių metų Vaida Liubauskienė šiame kieme pradėjo vaikščioti, iš čia keliavo į mokyklą, suaugo, ištekėjo. Dabar jos senelių Bronislavos ir Jono Sveikackų statytuose namuose slenksčius mina trys vaikai: 16-metis sūnus, kuris tądien buvo išskubėjęs į pamokas, 19 ir ketverių metukų dukros. Vyresnėlė jau baigusi mokyklą, dabar dairosi darbo, o mažajai dar tik žaidimai terūpi.

Linksmėnų kaimą žymi lenta, bet sodybos išsibarsčiusios toli viena nuo kitos ir atvykėliui ne taip lengvai randamos

„Senelius pažinojau iš mamos pasakojimų, nes baba mirė prieš 60 metų, kai dar nebuvau atėjusi į šį pasaulį, po kelerių metų išėjo ir senolis. Jie turėjo didelę šeimą, augino aštuonis vaikus, kurie visi šeimas sukūrė. Mano mama, Skirmunda Miežalienė, pati jauniausia, gimė per karą, 1943 metais. Sunki jos vaikystė. Juk toks būrys vyresniųjų augo. Turėjo seneliai kiaulių, vištų, daržus dirbdavo, tad maisto užteko, bet daug kuo reikėjo dalintis: suknelėmis, batais su vyresnėmis seserimis, visiems gi naujų nepripirksi, – šviesaus atminimo mamos pasakojimų pėdsakais mintimis sugrįžta Vaida Liubauskienė. – Kai pati buvau vaikas, jau kiti laikai, bet irgi reikdavo tris kilometrus iš mokyklos Gasčiūnuose pareiti, nes tik nuveždavo. O kai kelius užpustydavo, autobusas apskritai nepajėgdavo pravažiuoti. Brisdavome iki juosmens, pakelėje sniego kalnai sustumti virš galvų. Didesni, kokie trečiokai, antrokai, pirmoką už rankos laikydavo, kad vėjas nenuneštų. Iš kaimo susirinkdavome apie dešimt vaikų. O dabar iš visų Linksmėnų tik vienas mano sūnus į mokyklą žygiuoja.“

Likusios septynios sodybos

Buvęs Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Rimdžius vėliau „Sidabrei“ pridurs, kad kažkuriuo laiku iš Linksmėnų turėta net apie 30 mokinių, penkiems iš jų jis buvo klasės auklėtojas. Tvarkinga, darbšti Pocevičių šeima augino aštuonis, buvo Gailiūnai, Dapkai, Šlerpai, Motiejaičiai, Jasaičiai.

V. Liubauskienė skaičiuoja, kad šiuo metu Linksmėnuose likusios septynios gyvenamos sodybos, o prieš tris dešimtmečius jų dar apie dešimt reiktų pridėti. Daugelio jau nelikę nė ženklo. Žmonės mirė, naujų gyventojų neatsikėlė, pastatai buvo nugriauti ir sulyginti su žeme.

„Jau penkerius metus užsiimu gėlių ir daržovių daigų auginimu. Agurkai, kopūstai, pomidorai, porai, salierai, petražolės – visko kasmet turiu. Gėlės irgi įvairios – nuo našlaičių iki surfinijų, pelargonijų. Užauginu kelis tūkstančius daigų, vien agurkų, kopūstų po kokius 600–700 vienetų. Darbai prasideda nuo sausio mėnesio, tada sėjos metas, pats darbymetis turbūt kovą, kada reikia atlikti pikiavimą, paskui gėlių sodinimai į vazonus, kompozicijų kūrimai, nes žmonės nori įvairesnių derinių. Kartais jau sunku suprasti pirkėjų poreikius. Prekiauju Joniškio turguje. Meškuičiai irgi netoli, bet kol kas esu apsistojusi savo rajone“, – pasakoja V. Liubauskienė, patvirtindama, kad iš šio verslo neprasigyveno, bet išgyventi galima, tik reikia dirbti.

Vienas pirmųjų kaimo susitikimų

Gyventoja prisimena neeilinį įvykį – Linksmėnų kaimo esamų ir buvusių gyventojų susitikimą, kurio viena organizatorių buvo ir jos mama, tuo metu dirbusi Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje. Susitikimas vykęs Kurmaičių bendrovės kontoros salėje, o žmonių susirinkę, suvažiavę gal daugiau nei šimtas.

„Mano mama buvo tokia organizatorė. Jai tik duok pakalbėti, ir visokius pasveikinimus, palinkėjimus mokėdavo parašyti, eilėraščius kurdavo. Ji buvo Panevėžyje įgijusi pedagoginį išsilavinimą“, – sakė V. Liubauskienė.

Buvęs Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Rimdžius pats dalyvavo minėtame Linksmėnų kaimo gyventojų susitikime: „Jau seniai tai buvo, tikrai iki 2000-ųjų metų. Ir turbūt tai vienas pirmųjų kaimo gyventojų susitikimų, apskritai organizuotų Joniškio rajone. Iniciatorius, jei gerai pamenu, – Juozas Paškūnas, gyvenęs Šiauliuose. Jis labai mylėjo savo kraštą, prižiūrėdavo tėvų sodybą, kuri stovėjo tarp Kurmaičių ir Skarių, bet priskirta Linksmėnų kaimui. Mes, mokykla, tada parengėme muzikinę programą renginiui.“

Pasakojimai apie Linksmėnus

Pasak St. Rimdžiaus, iš Linksmėnų kilusi J. Paškūno sesuo Birutė Paškūnaitė – kraštotyrininkė, gimusi 1939 metais (mirė 2008-aisiais). Radviliškio rajono, kur ilgą laiką gyveno, viešojoje bibliotekoje sukaupta informacija apie ją.

B. Paškūnaitė septynerių metų pradėjo lankyti Gaščiūnų pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Joniškėlio žemės ūkio technikume, įgijo agronomės specialybę. 1962 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, atvyko į tuometinį Daugėlaičių tarybinį ūkį. Iki 1993 metų dirbo vyriausiąja ekonomiste.

Kai išėjo į pensiją, turėdama daugiau laisvo laiko rinko eksponatus, susijusius su šio krašto istorija, čionykščių žmonių gyvenimu. Surinkta kraštotyrinė medžiaga surašyta į 17 albumų. Tai – nuotraukomis iliustruoti Daugėlaičių apylinkių kapinių, įsimintinų vietų, išnykusių kaimų, krašto įžymesnių žmonių aprašymai. Šie aplankalai susisteminti ir saugomi Daugėlaičių bibliotekoje.

B. Paškūnaitė kartu su bendraminčiais įkūrė Daugėlaičių krašto visuomeninį muziejų, kuriame sukaupta daugiau kaip 200 surinktų ar gyventojų padovanotų eksponatų.

Birutė Paškūnaitė savo ir rėmėjų lėšomis 2007 metais išleido knygą „Senoliai porino“, į kurią sudėjo pačios sukauptus pasakojimus, prisiminimus, padavimus, istorijas apie praeitį, įvairius reiškinius, įvykius, papročius, gyvenseną.

2005 metais ji pelnė „Lietuvos kaimo spindulio“ laureatės–kultūros paveldo saugotojos titulą, Radviliškio rajono metų kraštotyrininkės nominaciją.

St. Rimdžius sako vartęs B. Paškūnaitės išleistą knygelę, kurioje sudėta įdomių pasakojimų iš gimtojo krašto. Jam įstrigo vienas epizodas: esą, Linksmėnuose buvęs žmogus, kuris atėjęs į laidotuves per šermenis prie karsto vietoje poterių sudainavo „Ar aš tau, sese, nesakiau“. jis atėjo vėliau, kai žmonės buvo išsiskirstę, tik gaspadinės likusios, pasirodė truputį įkaušęs.

Knygelėje pasakojama ir apie Linksmėnų kaimo kalvį Mielių, kurio kalvėje būdavę daug žalvarinių senovinų daiktų – sagių, balno kilpų, arklių žąslų, pentinų, nemažai durklų ir žalvarinių plokščių. Kalvis tuos daiktus išlydydavo ir panaudodavo kitiems gaminiams. Niekas į tai nekreipė dėmesio. Mieliaus kalvė buvo nugriauta 1949 metais, o visi tie radiniai joje paaiškėjo atkeliavę iš žvyrduobių už Kurmaičių kapinių.

Šviesi asmenybė

Iš Linksmėnų kilusi ir kita šviesi asmenybė: 1933 metais gimęs Algimantas Katilius, buvęs Kauno medicinos instituto filosofijos katedros dėstytojas, literatas.

Mokytis į Kauno aklųjų internatinę mokyklą jis atvyko 1952 metais, kurią baigęs 1960 metais įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo istoriją ir gilinosi į filosofiją. Nuo pirmo kurso vadovavo studentų filosofijos būreliui. Baigęs universitetą 1965–1970 metais dėstė Kauno medicinos universiteto filosofijos katedroje. 1968 metais įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą, studijavo dvejus metus, bet dėl pašlijusios sveikatos jos nebaigė.

Dar Kauno aklųjų mokykloje pradėjo reikštis ir kaip literatas. Jo eilėraščių išspausdinta žurnale „Mūsų žodis“, almanachuose. Yra išspausdinęs ir įvairaus turinio straipsnių.

(Pabaiga. Pradžia „Sidabrės“ Nr. 89).

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. lapkričio 30 d.