Medaliai šeimininkų neieško

Lina RUDNICKIENĖ

Sausio pradžioje, nors diena per gaidžio žingsnį ir pailgėja, sutemsta anksti. Žmonės skuba užbaigti ruošos darbus, užsisklęsti duris ir užsitraukti langus. Stupurų kaimas. 1991-ųjų sausio 12-osios vakarą iš mokyklos grįžusi anglų kalbos mokytoja Irena Medvedickienė, užsisklendusi duris ir užsitraukusi langus, skubinosi prie mažosiosios dukrelės Jurgitos lovelės – per dieną išsiilgo, viena ranka dukrele džiaugiasi, kita prie kojų prigludusio vos trejų sūnelio Gedimino galvelę glosto. Irenos tėvui, padėjusiam prižiūrėti vaikus, kai Irena darbe ,stebint į tokį vaizdelį, net širdį suspaudžia. Tik staiga – bar-bar-bar į langą. Sekundei kitai sumišusi šeima tarsi sustingsta: kas čia dabar? O viduržiemio vakaro tamsoje pasigirsta kaimynės, dabar jau a.a. E. Dalgienės balsas: „Irena, bėk pas mane prie telefono, Genadijus iš Vilniaus skambina...“ Jauna moteris į spaudžiantį šaltį išpuolė kaip stovi – tekina pas kaimynę, kuri turėjo laidinį telefoną.

Buvęs pasienietis, Joniškio geležinkelio stoties pasienio kontrolės posto viršininkas, vėliau rajono Policijos komisariato kelių policijos policininkas Genadijus Medvedickis buvo tarp tų drąsiausių vyrų, net du mėnesius savanoriškai gynusių ir saugojusių pačią Lietuvos širdį – Aukščiausiąją Tarybą

„Sidabrė“ 2018 m. sausio 13 d.