Po trankių dešimtmečių Rukuižiai mėgaujasi ramybe

Lina RUDNICKIENĖ

Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centre terapeutu dirbančiam Vladislovui Greičiui Rukuižiai – gimtieji. Vaikystės kaimą gydytojas mena pilną gyvybės, kai vasaromis į vaizdingas kaimo apylinkes pas vietos gyventojus pasisvečiuoti suvažiuodavo giminaičiai iš didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Gyvenimas virė, kaimo keliu zujo traktoriai, sunkvežimiai, lengvosios. Tik dabar kaimas ištuštėjęs, retai kada sulaukiantis prašalaičio. Ir jo gimtoji sodyba, dar 1930 metais statyta senelio, kadaise turtingiausio kaime žmogaus, apsodinta ąžuolais, buvo gražiausia. Šiandien ir ji susenusi, troba tuštut tuštutėlė. Pro langus – gyvas peizažas, kiekvienais metų laikais miškas, senelio sodintas, dažėsi, o ir tebesidažo vis naujomis spalvomis, tik pro negyvus trobos langus nebėra kam į jį žiūrėti.

Senoji Rukuižių mokykla jau seniai pamiršusi vaikų juoką ir varpelio skambesį

Dar septintajame dešimtmetyje Rukuižiai buvo pasmerkti: tuometinės valdžios suplanuota kaimą sulyginti su žeme, žmones iškeldinti į aplinkinius kaimus, o Rukuižius paversti dirbamais laukais. Tam pasipriešinęs Vladislovas Greičius vyresnis, gydytojo tėtis. „Buvo turbūt kokie 1969-ieji, kai melioratoriai mūsų kaime keitė Švėtelės vagą. Rukuižių kaimo gyventojams buvo uždrausta statyti naujus namus, senus remontuoti. Būdavo skaudu, kad kaimas net savo riboženklio su kaimo pavadinimu nebeturėjo. Tėtis rašė raštus valdžios instancijoms, kaimą išsaugojo. Dar daugiau – iškovojo, kad pro kaimą važiuotų maršrutinis autobusas iš Joniškio per Daunoravą, Bandorius, Rukuižius į Žagarę. Buvau kokioje penktoje klasėje, kai užsimota Rukuižių aštuonmetę reorganizuoti į pradinę. Čia vėl įsikišo tėtis. Neįsivaizduoju, kokiais būdais, jam pavyko surinkti duomenis apie kitas mokyklas, bet mokyklą tuomet išgelbėjo faktas, kad Rukuižiuose mokinių daugiau nei tuo metu veikusioje Juodeikių aštuonmetėje“, – prisimena V. Greičius.

Kaimas turėjo savo Mokytoją ir daktarą

Vladislovas Greičius – buvęs ryškiausias kaimo šviesulys, mokytojas. Ne vienas buvęs jo mokinys dėkingaa už matematikos pamokas. Matematikos Vl. Greičius atsidavusiai mokė ir savo sūnų.

Būtent jis vaiką užkrėtė žingeidumu, anksti išmokė skaityti ir rašyti, tad būdamas septynerių mokytojo sūnus iškart buvo priimtas į antrą klasę. Vladislovui sekėsi – namo nešė penketus praktiškai iš visų dalykų, o vidurinę Žagarėje baigė tik su dviem ketvertais (penkiabalėje vertinimo sistemoje) iš karinio pradinio parengimo ir fizinio lavinimo.

Net vasaros atostogų metu tėvas nuvažiuos į Žagarę ir grįžta su naujais, ateinančių mokslo metų vadovėliais. Spaustuvės dažais kvepiančios knygos viliojo augantį vaiką, tad mielai prie jų sėsdavo ir kartu su tėčiu gliaudydavo kitų metų matematikos užduotis, per kelias vieno vakaro valandas apžvelgdavo visą kursą, tad nenuostabu, kad per matematikos pamokas Vladislovas tiesiog nuobodžiaudavo, o namų darbus padarydavo per likusias kelias pamokos minutes. Tas tiksliųjų mokslų genas persidavė ir Vladislovo sūnui, aukštosios matematikos doktorantui. O Vladislovo dukra ko gero paveldėjo savo senelio iš Rukuižių aktyvų gyvenimo būdą – ji praktiškai nesinaudoja visuomeniniu transportu ir į darbą Vilniuje skuba... dviračiu. Abu Vladislovo vaikai dar ir aktyvūs triatlonininkai.

Tačiau kaime Mokytojas buvo vertinamas kaip daktaras. Pasak Vidos Lipskytės, lankydavęs sergančius kaimynus, nešdavęs vaistų ir už juos pinigų neimdavęs. O ir vėliau nereikėdavo tos skolos atiduoti. Kaimo šviesuolis turėjęs praktiškai visas medicinos knygas, tad lengvai diagnozuodavo, kas atsitikę ir dalindavo patarimus, kaip gydytis.

– Vakarais, jau sutemus, jei imdavo kaimo šunys loti, tai žinodavome, kad Mokytojas Greičius išėjęs pasivaikščioti – per kaimą iki pat miško ir atgal. Sveikuolis buvęs, – sako moteris.

Irena Grigutienė mena tėvų pasakojimą: Greičiams nuvažiavus į Rygą, Greičiuvienė eina miltų pirkti, o jos vyras – į knygyną medicinos knygų.

– Mano mama buvo laiškininkė, namuose būdavo laikraščių, žurnalų, o Mokytojas mėgdavo skaityti, tai pas mus per dieną apsilankydavo po kelis kartus, ilgai vakarodavo. Jis ne tik mums, visus kaime gyvenusius mokė, kaip sveikai gyventi. Iki šiol atsimenu, kaip drausdavo gerti šviežią šiltą karvės pieną, patardavo, kad valgytume raugintą pieną ar varškę. Mokydavo, kad nevalia iš daržo žliūgės rauti ir lauk mesti – reikia tiesiai į salotas. Sakydavo, kad valo kraujagysles. Greičių namų kieme agurklių, pridengtų su kibiru, galėdavai nusiskinti net žiemą. Iš Greičių turiu ir aš palikimą – parsinešiau sėklų ir didžiausią jų plotą užsiveisiau. Mokytojas yra pasakojęs, kad tai moterų sveikatos augalas. Atnešdavo bičių pienelio „Apilako“. Sakydavo, kad mažina didelį kraujo spaudimą, o turintiems mažą spaudimą jį normalizuoja. Paracetamolį liepdavo mesti lauk, baisus nuodas, sakydavo. Aiškindavo, kad geriausia ir sveikiausia sriuba yra ta, kuri verdama iš virinto vandens, pridėjus vitamino C, kelias žoles ir vakarykštę virtą bulvę, – V. Greičiaus sveikatos pamokas mena I. Grigutienė.

Sveikas gyvenimo būdas – jokios mėsos, jokių žalingų įpročių – leido kaimo šviesuoliui gyvenimu džiaugtis iki pat 92-erių. Pasak jo sūnaus, toks gyvenimo būdas šviesuolį apdovanojo puikia sveikata, neturėjo jokių lėtinių ligų net sulaukęs garbingo amžiaus. Jei ne lemtingojo gripo komplikacijos 1998-ųjų lapkritį. Kaime gyvenusi Elena Kaikarienė, anapilin iškeliavo atšventusi 100-tąjį gimtadienį, gal irgi buvo įsiklausiusi į Mokytojo pamokymus?

Neabejotinai sūnaus profesijos pasirinkimui tėvas suvaidino lemtingą vaidmenį. Vladislovas prisimena, kaip tėtis rytais bėgiodavo, o naktimis išeidavo pasivaikščioti po laukus. Šeimoje visą laiką pabrėždavo, kad riebalai nesveika, kad valgyti reikia virtą, o ne keptą maistą, dėl to su savo žmona, Vladislovo mama, visą laiką „kariavo“, buvo nusistatęs prieš alkoholį. Ne savo, o tėčio valia Vladislovas pasirinko medicinos studijas. O taip norėjo būti geografu, norėjo keliauti, kuo daugiau pamatyti. Tėvams nežinant Vladislovas įstojo į Kauno politechnikos institutą, tačiau tai sužinojęs griežtas tėvas pareikalavo, kad sūnus atsiimtų dokumentus ir rinktųsi mediciną. Vladislovas nusileido. Tačiau iki šiol jaučia nostalgiją neišsipildžiusiai savo svajonei. Užtat iki valiai laisvalaikiu keliauja, jo maršrutai nusidriekę jau per maždaug 50 valstybių, o vasarą išsilaikė egzaminus ir gavo gido pažymėjimą.

Ir tebeturi...

Vladislovo Greičiaus vyresniojo pamokos kaimo gyventojams perniek nenuėjo. Rukuižiuose jo pradėtą darbą tęsia Irena Grigutienė. Moteris kartu su bitininku vyru Vytautu skuba į Rukuižių pamiškes – ten renka siauralapį gaurometį, jį fermentuoja ir ruošia garsią arbatą, žinomą kaip Ivan čaj. Ji nenurimo, kol nesusirado ir savo sodyboje nepasisodino Saulės uogų iš Kanados. Jų Irena ieškojo ne veltui – nors ir ne tokios skanios, bet jose esanti visa mineralinių medžiagų ir vitaminų puokštė. „Aš, kaip ir a. a. Mokytojas Greičius, sintetinių vaistų beveik nepripažįstu, todėl naudojame natūralius, iš gamtos“, – atvirauja Irena, ant stalo dėdama dar vieną savo vaistą – fermentuoto česnako skilteles. Įprasto baltojo česnako galvutes moteris kelias savaites laiko drėgnoje atitinkamoje temperatūroje, kol česnako skiltelės pradeda juoduoti ir virsta lipnia, saldoka juoda tekstūra. Daugelyje pasaulio šalių dėl „juodojo česnako“ žmonės linkę pakloti nemažus pinigus, mat yra girdėję apie jo 10 ar net 20 kartų stipresnę naudą organizmui nei paprastas česnakas iš daržo. Pasak Irenos, užtenka suvalgyti kasdien 2-3 juodojo česnako skiltelių, kad pajaustum naudą – vieniems puikiai gydo akių ligas, kitiems – skrandžio uždegimus ir virškinimo sistemos, net inkstų susirgimus, kitiems iki normos sumažina cholesterolio kiekį, kad net daktarai stebisi, dar ir efektyviai valo kraujagysles.

Buvusi dar ir kaimo senolė Kundrotienė, kuri nusivedusi Ireną į Rukuižių pušyną, rodė kalnelį, kuriame augdavo reti grybai – paprastieji taukiai. Sakydavo, perpjauna tą grybą, iš jo taukai bėga. Jais ir tepdavosi kojas. Pasitepa ir džiaugdavosi, kad nebeskauda...

Tęsinys. Pradžia "Sidabrės" Nr.84

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. lapkričio 13 d.