Po trankių dešimtmečių Rukuižiai mėgaujasi ramybe

Lina RUDNICKIENĖ

Dideli tie Ruikuižių kaimo plotai. Tai ne vienui viena kaimo gatvė, vingiuojanti per kalveles, kurių čia devynios galybės. Dar nepasiekus Daukšių Plento gatve po dešine į laukus žvelgiant žmonės sako – „Čia Rukuižiai“. Net Daukšių kultūros namus irgi jau Rukuižiais vadina – sako, pastatytas ant Rukuižių kaimo žemės. Tai Pjaunio gatvė, vingiuojanti link miško. Kadaise šia gatve į garsiąją Rukuižių pirtelę mašinos su žmonėmis švęsti vestuvių, jubiliejų, ataskaitinių, profesinių švenčių zujo viena po kitos be jokių išeiginių, bet kuriuo paros metu. Dabar ramybė. Pagrindinė Rukuižių gatvė – Švėtelės – šokinėja per kalveles tarp išretėjusių kaimo gyvenimų ir prie Pipirų „išeina“ į plentą.

Seniai čia nebėra mokyklos, nebeužsuka maršrutiniai autobusai, net maisto produktų neatveža parduotuvės ant ratų. Nebėra ir daugelio gyvenimų. Tarp jų – ir Gailiūnų, kur gimė, užaugo ir į didžius teisininkus išėjo gerai žinomas ir gerbiamas Algirdas Gailiūnas, buvęs Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, buvęs Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas, LR Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Teisėjų tarybos narys.

– Kas čia žino, nuo ko tas kaimo pavadinimas? Sakydavo, kad lyg tai pro kaimą bėgo upė – Rukuiža ar Rupūžė… Gal ta pati Švėtelė? O gal koks šaltinėlio, kurių čia ne vienas, vardas... – susimąsto savo protėvių vietoje gyventi likusi Irena Grigutienė.

Vaizdingose Rukuižių kaimo pievose prie upės ganiava dar nesibaigusi

Kaimo įžymybės

Lietuvos šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius mini net du Rukuižių šaltinius, trykštančius prie Švėtelės. Liudytojų pasakojimais, daug kas iš senųjų gyventojų į tas šaltinio akis eidavę vandens pasisemti. Įsivaizduodavo, kad toks vanduo sveikesnis nei šulinio.

Rukuižiai dar turi savo kalnelius. Vienas iš jų – Raganų arba Meilės. Tik ten, niekur kitur, pasak vietinių, žibutės anksčiau neaugdavę ir nežydėdavę, tik ten...

Esama ir Raudonkalnio – kadaise gan stataus kalno, nuo kurio būdavo toli matyti. Tačiau sovietmečiu nuo jo pradėjo kasti smėlį, tad kalnas sumažėjęs.

O 1935 metais, Švėtelės pakrantėje, aptikti karių kapai. Iškasti kaulai sudėti į medinę dėžę ir palaidoti. Po dvejų metų toje vietoje žmonės pastatė kryžių, ant kurio užrašė: "Pagerbimui tų, kurie čia palaidoti iš niekam neatmenamų laikų".

Rukuižiai asocijuojasi su legendine pirtele

Rukuižių kaimas. Kas atvažiuoja, visi kaimo žmonėms savivertę pakelia – sako, kokios graži čia apylinkės – ne taip, kaip visame lyg stalas lygiame rajone, čia visur kalvos, kalneliai, nuo kurių atsiveria vis kitokie vaizdai, kaimo šonu – Švėtelės vingis, čia pat miškas su paukščių muzika, savais kvapais ir spalvomis. Praėjo tie laikai, kai žvyrkeliu nuo Daukšių kultūrnamio link miško, kur stovėjo paslaptingoji „Vaidilutė“, skriedavo ir „Žiguliukai“ su juodomis „Volgomis“, ir bortiniai sunkvežimiai, pilni žmonių – visi čia skubėjo ne atik asmeninių, bet ir darbo kolektyvų švenčių švęsti. Tereikėjo iš anskto užsakyti, kad iškūrentų pirtelę, pakeistų patalynę. Rukuižiai su „Vaidilute“ atokiau nuo žmonių akių ilgus dešimtmečius buvo savotiškas rojus. Gražiame, tvarkingame miške kelis dešimtmečius būdavo rengiami jaunimo, darbo kolektyvų sąskrydžiai.

Irena Grigutienė buvo dar maža, Rukuižių mokyklos pradinukė, kai aštunto dešimtmečio pradžioje kaime nuvilnijo žinia – dega pirtis.

– Tai buvo pirmoji tuometinės Tarpkolūkinės statybos organizacijos pastatyta. Aš jos neatsimenu, bet iš žmonių pasakojimų, tai buvusi be galo graži. Po to atstatė naują, „Vaidilute“ pavadino, tik šioji jau buvusi paprastesnė, – pasakoja Rukuižių kaimo gyventoja I. Grigutienė.

Dabar ir tos „Vaidilutės“ nebelikę. Naujieji savininkai ją įsigijo, kai joje jau miško žvėreliai buvo apsigyvenę. Paskaičiavo, kad kapitališkai jos remontuoti nebeapsimoka – nugriovė ir naują pastatą – šeimos namus – pastatė. Tik dabar čia jau privati valda, tad Rukuižių miške žmonių klegesys nutilęs ir kaimo vieškeliu su mašinomis į mišką niekas nebeskuba.

Ar smagu čia Rukuižių naujakuriams? Išgirstame atsakymą, kokio nesitikėjome: "Kitos tokios vietos Žemėje turbūt ir nėra..."

Irena, baigusi maisto paruošimo technologijos studijas, mamos paskatinta kokį dešimtmetį čia dirbo. Gerai atsimena pirmą darbo dieną: tik spėjo ateiti, invesntorių skaičiuoja, o jau telefonas skamba, prašo pirtį iškūrenti, atvažiuoja virš 100 medikų… Irena žvilgt į pirtį – malkų nėra, tai tekina sausuolių į mišką rinkti. Jauna mergina čia ketverius metus viename iš pirties kambarių ir gyveno. Nes dažniausiai baliai pasibaigdavo paryčiais, reikėdavo šviesas užgesinti, patalpas susitvarkyti, patalynę pakeisti… Rukuižių „Vaidilutė“ Irenos atsiminime, yra regėjusi nemažai žymių žmonių – dainininkę Nijolę Ščiukaitę, žurnalistą Vytautą Kvietkauską, tuometinį TV laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės.“ vedėją... Iki šiol Irenos akyse stovi vaizdelis: balkone sėdi susimąstęs kompozitorius Algimantas Raudonikis, klausosi gegutės. Pakėlusiai į jį galvą merginai jis pasiaiškinęs: „Kuriu naują melodiją...“

Rukuižių „Vaidilutėje“ ir Irena su Vytautu savo vestuves atšoko, kas penkerius metus čia rengti Šalkauskų giminės, kuriai priklauso ir Irena, susitikimai. Nebūdavo praktiškai dienos, kad kam tos pirtelės paslaugų neprisireiktų.

Rukuižių legendos

Irena Grigutienė atsimena savo mamą Danutę Šalkauskienę pasakojant: išsirengusios su seserimi Ona važiuoti į Rygą, atsikėlusios anksti, dar su tamsa, išsirengė, tačiau niekaip iš kaimo sodo, nežinia kieno jis buvęs, negali išeiti į kelią. Rytą praaušus atėjo žiūrėti, kas čia buvę – žiūri, kad po sodą vaikščiota ratu ir niekaip neišeita. Kas ten galėję būti?

Arba ties Jokūbaičio gyvenimu, tarpusavy žmonės kalbėdavę, pasirodydavo žvakučių, pasigirsdavo keistas garsas – lyg karieta kas važiuotų…

– Mama pasakodavo ir susimąstydavo: kodėl dabar taip nebėra? Mokėjo Rukuižių kaimo žmonės vieni kitus gasdinti. Per mūsų senąjį kiemą eidavo kelias į Petraičius. Per upelį persikelti į kitą pusę būdavo lieptelis. Vieną dieną tas lieptelis buvo numestas – žmogaus ar srovės. O kaime iš trobos į trobą ėjo žinia, kad meška čia gyvena ir lieptelį numetė…

Arba Grinių namuose būdavo rengiami lėlių teatro vaidinimai. Pirmą kartą į tokį vaidinimą ėję kaimo žmonės, iš lauko pusės pro mažiukus trobos langelius pamatę tas lėles, nusigandę rėkė, jog vaiduokliai atėjo.

Tęsinys kitame "Sidabrės" numeryje

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. lapkričio 6 d.