Tekėjo Virčiuvis – tekėjo gyvenimai

Janina ŠAPARNIENĖ

Per Pakruojo, Joniškio rajonus į Latviją savo vandenis neša vingiuotas upelis Virčiuvis, latviškai vadinamas Vircava. Iki tol, kol šeštajame dešimtmetyje melioratorių buvo "sureguliuotas", ištvindavęs į pakrančių lankas ir žydėjęs purienomis. Senovėje skyręs Žiemgalos vakarinę ir rytinę dalis, Šiaulių ir Upytės pavietus. Dalijęs prie jo gyvenusius sodiečius į kaimynus iš kairiojo ar dešiniojo kranto. Išlydėjęs tremiamas šeimas ir sveikinęs sugrįžusius iš Šiaurės kraštų.

Per šimtmečius ir dvi valstybes

Vikipedija informuoja, kad Virčiuvis prasideda Pakruojo rajone, už penkių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Pašvitinio miestelio. Teka į Šiaurę per Žiemgalos lygumą. Iš viso upelio ilgis 69 kilometrai, iš jų 35 – Lietuvoje. Latvijoje Vircava vadinamas, plukdo vandenis link Jelgavos, o keletą kilometrų už jos įteka į Lielupę.

Lietuviškojoje dalyje Virčiuvis beveik visas melioratorių iškasinėtas, panašiausias į griovį aukštais stačiais krantais. Tiesa, didieji vingiai išlikę. Per kelis dešimtmečius upelio šlaitai apaugo krūmais ir medžiais. Ties Drąsutaičių kaimu Virčiuvis užtvenktas, įrengtas 23 hektarų ploto tvenkinys.

Senajam Vilaniškių giminės namui – 124 metai

Upelis istorijoje žinomas jau seniai. XII-XIII amžiuje jis buvo laikomas Vakarų ir Rytų Žiemgalą skiriančia riba. XVI-XIX amžiuje upelis buvo tarsi siena tarp Šiaulių ir Upytės (nuo 1843 metų – Panevėžio) pavietų.

Laikoma, kad upelio pavadinimas gali būti finougriškos kilmės. Kaip analogas pateikiamas estų kalbos pavyzdys: estiškai "virtu" reiškia klaną ar srutų duobę.

Pavadinimas – užuomina, kad upelio apylinkės kadaise buvę labai klampios, pelkėtos?

Ar tikroji Virčiuvio vardo kilmė tokia, kaip svarsto prie jo gyvenantys žmonės: nuo "vir vir" – menkos srovės, virvenančio vandens?

Virčiuvio apylinkės buvo gyvenamos nuo seno. Nežinia, ar upelio pavadinimas per šimtmečius nekito. Nes dar 1584-aisiais istorijos šaltiniuose minimas Pavirčiuvės dvaras. Logiška manyti, kad tuo laiku upelis galėjo būti vadinamas moteriškos giminės upėvardžiu – Virčiuve. Dvaras neišliko, o to paties pavadinimo kaimas tebėra iki šiol, skaičiuojantis apie pusantro šimto gyventojų.

Anot Vikipedijos, Pavirčiuvės kaimai buvę du, vienas iš jų vadintas Pavirčiuve II.

Kraštietis Algimantas Strakšinskas, gyvenantis Klaipėdoje, prisimena, kad senais laikais Mindaugių ir Pavirčiuvės kaimų riba buvę kapinaitės.

Dabar abiejų kaimų riba žymima kelio ženklu.

Vietos žmonės prisimena, kad anksčiau eidavo į kaimo parduotuvę Mindaugiuose, o į tame pat pastate veikusią valgyklą – jau Pavirčiuvėje. Ir kad buvusi sodyba, kurios pusė – viename, o kita pusė – jau kaimyniniame sodžiuje. Tie nesklandumai vėliau buvę ištaisyti.

Nuo 2000 iki 2005 metų Pavirčiuvė buvo Saugėlaukio seniūnijos centras.

Skutenų beveik neliko

Aštuoniasdešimt trejų metų Aldona Krutaja kilusi iš Skutenų – vieno iš kaimų Virčiuvio pakrantėje. Senjora iki šiol neužmiršo, kaip netoliese tekėjusio upelio pakrantės pavasariais ištisai geltonuodavo žydinčiomis purienomis. O vandeniui nuslūgus, sodiečiai pievose ganydavo karves, arklius.

Ūkininko Vlado Ramono vyriausioji dukra su kitais kaimo vaikais vasaromis, Virčiuviui nusekus, jo vagoje gaudydavo lydekaites. Arba eidavo maudytis į vadinamąjį Kastinį – gilią duobę, kurią žmonės buvo iškasę Virčiuvyje ir joje merkdavę linus. Kastiniu tam tikslui naudodavosi ne visi skuteniečiai: kai kurie turėjo prie sodybų išsikasę savo kūdras linų mirkymui.

"Skutenos buvo nedidelis kaimelis, tik trylika sodybų. Bet kaimynai gražiai sutarė tarpusavyje, talkininkaudavo vieni kitiems nuimdami derlių, veždami į laukus mėšlą", – prisimena A. Krutaja.

Antrasis pasaulinis karas vaikiškoje Aldonos atmintyje asocijuojasi su aplink kritusiomis bombomis. Ir su viena nesprogusia. Prie jos, giliai įsmigusios į žemę ganykloje, kaimynas gyvulius pririšdavo. O vaikams sprogmuo buvo kaip magnetas – vis prieidami, krapštinėdavę...

Karo pabaigoje į paupį privažiavę rusų kariuomenės sunkvežimių, kitokių mašinų. Privežę ir daugybę sprogmenų. Žmonės iš toliau matė (artyn kaimo gyventojų kareiviai neleido), kaip tas mašinas remontuodavo. O paskui atvažiavę rusų kariuomenės sprogdintojai, ir šaudmenis sprogdinę...

Pokariu Skutenose, kaip ir visuose kaimuose, žmonės buvo suvaryti į kolūkį, žemė ir dauguma gyvulių atimti. Aldonos tėvelis V. Ramonas dirbo kolūkio brigadininku.

"Ir kas keisčiausia, mūsų šeimą ištrėmė! Nors tuo laiku jau nieko nebeturėjome – visi tėvelio 28 hektarai buvo valdžios atimti, dirbome kolūkyje... Už ką trėmė – tikriausiai tik to meto partiniai veikėjai težino. Sibire kartą prispyriau rusą karininką: parodyk dokumentus, už ką mus išvežė? Jis gynėsi dokumentų nebeturintis, bet dar esąs išlikęs tremtinių sąrašas... O tame sąraše mes, Ramonai, buvome įrašyti kaip buožės, "raskulačenije" (išbuožinti – rusiškai), turėję samdinių!"

Grįžusi iš tremties, ištekėjusi Aldona su vyru ukrainiečiu norėjo pasistatyti namą gimtuosiuose Skutenuose. Bet tuometinio kolūkio pirmininkas neleido kategoriškai: čia gyvenvietės nebus!

Ir jauna statybininkų šeima įsikūrė Mindaugiuose – kitame kaime šalia Virčiuvio.

"Skutenose dabar belikęs senas tėvelio tvartas. Ir dar viena iki šiol gyvenama sodyba. Visus kitus pastatus, medžius melioratoriai į duobes suvertė..."

Senelių namas – kaip paminklas praeičiai

Pavirčiuvės ūkininkas Kazimieras Vilaniškis tėviškės vienkiemį ir ūkį gaivinti pradėjo, jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Erdvios savo sodybos pakraštyje jis tebesaugo prieš 124 metus statytą medinę senelio trobą. Uždengė stogą, aptvarkė senovinį pastatą – praeities ir savos giminės paveldą.

Pirmųjų savo metų, gyvenimo šioje troboje Kazimieras neprisimena – sulaukęs vos vienerių, kartu su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą.

Pavirčiuvietis karčiai juokauja, kad jau tokio amžiaus buvęs sovietų pripažintas kaip labai pavojingas banditas. Nes tėvai Alfonsas ir Eugenija Vilaniškiai iš aplinkinių sodiečių išsiskyrė ne tik stambiu 80 hektarų sklypu, devyniais gerais ūkiniais pastatais, bet ir labai moderniu tiems laikams ūkininkavimu. Taip pat Vilaniškiai buvo žinomi apsišvietusia, visuomeniška gimine, kurioje ir anuomet, ir iki šių laikų yra ne vienas inteligentas, kunigas.

Trėmėjai Vilaniškių šeimą nuvežė iki Sibiro kalnų – Korbuto gyvenvietės. Kazimieras saugo seną nespalvotą nuotrauką, prieš daugelį dešimtmečių fotografuotą nuo vieno kaimyninio kalno: tarp viršūnių įsikūrusi mažų namukų gyvenvietė, per jos vidurį vingiuoja upelis Bazaika.

Korbute vieni šalia kitų šalia gyveno ir lietuviai tremtiniai, ir rusai, jų vaikai žaisdavo kartu. Priešiškumo nebuvę. K. Vilaniškiui atmintin įsirėžusi istorija, kaip kartą močiutė su broliu Kęstučiu išėjo į taigą uogauti ir paklydo. Nesulaukę jų grįžtančių, išsigandę namiškiai prašė kaimynų padėti ieškoti.

"Lietuviai į taigą eiti sutemus neišdrįso – patys bijojo paklysti. O kaimynai rusai tuoj prisidėjo: pasiėmę kas kuo turi skambinti, barškinti, kartu su mumis paklydėlių ieškojo, ūkavo... Viskas baigėsi gerai – baba su broliu buvo atklydę pas taigoje dirbusius geologus."

Įsiminęs Kazimierui ir Korbuto apylinkių grožis, ypač pavasariai, kai visi kalnai tiesiog pražysdavę. O jo mama sakydavo: angelas nešęs žmonėms daug visokių gėrybių, bet skrisdamas virš Rusijos, nušalęs rankas ir viską išmetęs toje šalyje... Dabar anūkai K. Vilaniškį kartais ragina kartu nuvažiuoti aplankyti Korbuto – jaunimui smalsu gyva giminės istorija. Bet Rusijos valdžia į tremčių vietas neįsileidžia lankytojų...

Iš tremties grįžusiems Vilaniškiams savame kaime vietos nebeatsirado. Jų vienkiemio sodyboje, tuo metu vadintoje "chutor", buvo įkurtas... Leningrado priemiestinis ūkis. Darbininkus į jį atveždavę iš to miesto, o produkciją irgi į Leningradą išgabendavę.

Senųjų Vilaniškių troba buvo paversta darbininkų bendrabučiu. Laikinieji gyventojai pastato nesaugojo, net antrojo aukšto grindis išplėšę sukūreno. Atvežtieji dirbti leningradiečiai buvo įkurdinami ir dar dviejuose pastatuose, į vienkiemį atitemptuose iš kitų ūkininkų sodybų.

Prieš pat tremtį Vilaniškiai statėsi namą Joniškyje. Kad sovietai jo neatimtų, sodybą užrašė Eugenijos seseriai. Čia ir grįžo, paleisti iš Sibiro. Bet giminaitei mirus, jos vyras vedė vėl, ir buvusiems tremtiniams vietos nebeliko. Kazimieras prisimena, kad šeima Joniškyje bent šešetą kartų keitė būstą, kol įsikūrė jau savame.

"Paskutinieji ūkio gyventojai rusai ir liko čia visam laikui. Ir dabar Joniškyje ne su vienu susitinku, pasišnekam kaip seni pažįstami. Ir anais laikais nesipykdavome. Joniškyje stovėjusį Lenino paminklą su ištiesta ranka pašaipiai komentuodavom: "von tam semečkami torgujut" (štai ten saulėgrąžomis prekiauja – rusiškai). Nes ranka rodė į miesto turgų."

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. spalio 26 d.