Kalviai, kuriuose nebėra kalvių

Loreta RIPSKYTĖ

Lietuvos–Latvijos pasienyje prisiglaudęs Kalvių kaimas išsimėtęs pavienėmis sodybomis abipus pagrindinio Ryga–Kaliningradas kelio. Kasdien juo pirmyn atgal zuja automobiliai, sunkiasvoriai vilkikai, o kadaise traukdavo vežimų virtinės su grūdais į Latvijos sostinę. Kalvių pavadinimas keitėsi, jie vadinti ir Narutaičiais. Kodėl Kalviai, taip ir nežinoma, kalvių, kurie dirbtų su metalu, šiuo metu čia negyvena. Bet jei kadaise būta pašto stoties su 21 arkliais, reikėjo gi, kad šio amato meistras juos kaustytų. Kelis gyvenusius kalvius atmena iš šio kaimo kilęs Vytautas Mankevičius.

Istorijos šaltiniai mena

Kalvių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas XVII amžiaus pradžioje, o apie 1769 metus Vladislovo Komaro rūpesčiu pastatytas palivarkas. V. Komarui priklausė nemažai dvarų Šiaurės Lietuvoje.

Dabar buvusio palivarko žemėje dar galima pamatyti mūrinių pastatų bei pamatų liekanų, per kaimą eina senasis istorinis kelias Sankt Peterburgas – Varšuva, kuris buvo Rusijos išėjimas į Europą. Prie šio kelio 1812 metais Kalvių kaime iškilo kariuomenės grūdų sandėliai, iš kurių dalis grūdų gabenta į Latvijos sostinę Rygą. Minima ir XX amžiuje veikusi smuklė. Kadangi keliu nuo Varšuvos iki Mintaujos veždavo paštą, apie 1770 metus Kalviuose buvo įrengta pašto stotis. Dokumentuose minima, kad 1801 metais ji turėjo 24 arklius, kuriuos tikrai reikėjo kaustyti. Gal tada tarp vietos gyventojų būta kalvių?..

Kalviai daugeliui labiausiai asocijuojasi su buvusiu Lietuvos–Latvijos pasienio postu

Latviai ir lietuviai

Iš Kalvių kilęs, nuo 14 metų į Vilnių išvykęs mokytis Vytautas Mankevičius mena, kad jo vaikystės laikais kaime gyvenę bene trys kalviai. Dviejų ir pavardės įstrigusios: Klemas Juška ir Sabaitis, latvio Treigoto žentas, dirbę sovietiniais laikais.

Treigotas buvęs bitininkas, laikęs nemažai bičių kelmų ir vieną padovanojęs tada dar paaugliui Vytautui.

„Jis kažkodėl galvojo, kad man pritiks ir patiks. Daugiau jas prižiūrėjo tėvelis, bet padėdavau, žinojau, kada ir kaip pasmilkyti reikia, – iš savo bitininkystės patirties juokiasi V. Mankevičius. – Treigotų šeimoje augo keturi vaikai: dvi dukros ir du sūnūs. Jie buvo už mane gerokai vyresni. Mažesnieji kaimo berniokai latviukus erzindavome šaukdami: „Latvis po pietų durnas!“, bet anie nepykdavo, tik atgal atšaudavo: „O lietuvis – visą dieną!“

Kaime gyveno ne vienas medžiotojas, bet Treigotai – tarsi vedliai. Kai organizuodavo zuikių medžiokles, vaikus, paauglius imdavo varovais. Šie iš vienos miško pusės eidavo šūkaudami, ilgaausius vydami link tykojančių šaulių.

Ryga ir Jelgava, bet ne Šiauliai

Vakariniu Kalvių kaimo pakraščiu 1916 metais nutiestas geležinkelis Šiauliai – Joniškis – Mintauja. Netoliese veikė Milvydžių geležinkelio stotis. Kadangi traukinių eismas nebuvo intensyvus, ši stotelė uždaryta XX amžiaus viduryje.

„Valstiečiai arklių traukiamais vežimais 40 kilometrų riedėdavo Į Jelgavos turgų parduoti bulvių, o į Rygą lašinius, uogas gabendavo traukiniu, geležinkelio stotis veikė Elėjoje. Elėjos parduotuvėse apsipirkdavome kasdienių prekių. Į Joniškį nuvykdavome, bet kad važiuotume į Šiaulius – nepamenu. Dabar galvoju, kodėl taip? Latvijos istorija tampriai susijusi su vokiečių, o pastarieji įvedė geresnę, pažangesnę tvarką. Lietuvos pusėje dar asfaltuoto plento nebuvo, o Latvija jau prieškaryje jį turėjo, tad buvo lengviau nuvažiuoti. Suaugusieji kalbėdavo, kad ir prekės ten geresnės. Nuo seno buvo įprasta eiti į Latviją tarnauti samdiniais, ten geras algas mokėdavo“, – pasvarstymais dalinasi iš Kalvių kilęs V. Mankevičius.

Vadinosi ir Narutaičiais

Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Plikiškių filialo vyresnioji bibliotekininkė Aušra Kriščiūnienė susistemino daug metų apie Kalvius ir apylinkes rinktą kraštotyrinę medžiagą, kurioje atsidūrė buvusios Kalvių mokyklos metraščiai, medicinos darbuotojos Valerijos Normantienės prisiminimai, vietos gyventojų pasakojimai, informacija, rasta internete.

Jos duomenimis, Kalvių kaimas dar turėjęs ir Narutaičių pavadinimą.

Į pradžios mokyklą varguomenės vaikai labai retai nueidavo, nes reikėjo dirbti, padėti tėvams. Daugelis jų žinių pirmiausia sėmėsi ne iš vadovėlių, bet maldaknygės, jų svarbiausia kultūrinė įstaiga buvo Milvydžių koplyčia ir Joniškio parapijos bažnyčia, kurias aplankydavo per atlaidus. Žmonės žvyruotu keliu basi eidavo 10 kilometrų, nagines nešdavosi susidėję į ryšulėlį ir apsiaudavo tik mieste arba šventoriuje.

Per reformą gavo žemės

1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę vykdant žemės reformą palivarko žemė buvo išdalinta dalyvavusiems nepriklausomybės kovose, savanoriams ir bežemiams. Dalis gyventojų atsikėlė iš Kulpių kaimo – Balčiūnų šeima, jau minėtas Sabaitis ir kiti, kurių pavardžių V. Mankevičius nebepamena. Dalis gavusiųjų žemę dirbo patys, kiti ją išnuomojo.

Vytautas Mankevičius pasakoja, kad jo tėveliai irgi dirbo apie 10 hektarų. Be to, tėvas buvo siuvėjas, vyresniajam sūnui jis patikėdavo pasiūtus drabužius „išprosyti“ ir už tai sumokėdavo. Taip jaunoji karta auklėta išmokti užsidirbti.

Šeimoje augo du vaikai. Be Vytauto – jaunesnis brolis Stasys, kuris ir dabar gyvena netoli Kalvių, gretimame Plikiškių kaime.

Plikiškiai su Kalviais – tarsi sujungti nematoma gija. Jie kartu su kitais aplinkiniais kaimais priklausė Karolio Požėlos vardu pavadintam kolūkiui, kuris 1985-aisiais buvo visiškai elektrifikuotas. Kolūkio gyventojai tuo metu turėjo 114 televizorių, du iš jų buvo – spalvoti, o 36 kolūkiečių šeimos įsigijo automobilius ir motociklus. 1950 metais kolūkis nusipirko pirmąjį sunkvežimį, tais pačiais metais prasidėjo laukų melioravimo darbai.

Brangus tas kraštas

Nuo 1926 metų lapkričio 1 dienos tuomečio Kalvių dvaro patalpose buvo įkurta Kalvių pradžios mokykla, kuriai vadovavo Petras Grėbliauskas, mokytoja dirbo Antanina Gelažiūtė. 1928–1929 ir 1929–1930 mokslo metais prie mokyklos buvo įsteigtos Kalvių žemės ūkio klasės klausytojų grupės, kurias lankė 15–39 metų kaimo žmonės iš aplinkinių Kalvių, Mitkūnų, Butaučių, Svirplių, Milvydžių kaimų.

Po kelerių metų, 1936-aisiais, jau Plikiškiuose pastatytas naujas raudonų plytų Kalvių pradžios mokyklos pastatas. Jį, beje, statė ir aplinkinių kaimų mokinių tėvai. 1949 metais buvo atidaryta septynmetė mokykla. 1963 metais mokyklos patalpos išsiplėtė, nes iškilo priestatas ir 30 vietų bendrabutis, kuriame apsigyvendavo tolimesnių kaimų vaikai ir lietuvių vaikai, gyvenę Latvijoje. 1980 metais mokykloje mokėsi 126 mokiniai, dirbo dvylika mokytojų ir šeši techniniai darbuotojai. Kadangi tuo metu netrūko vaikų, netrukus kaime duris atvėrė ir vaikų darželis „Vyturėlis“.

Kalvių septynmetę mokyklą baigė ir Vytautas Mankevičius bei jo brolis Stasys.

Pasak V. Mankevičiaus, nors ir seniau Kalviuose nebuvo labai daug gyventojų, bet pastaruoju metu jų ypač sumažėję, belikę gal kokios trys dešimtys.

„1956-asiais įstojau į technikumą, tapau mašinų gamybos techologu. Po to studijas tęsiau Kauno politechnikos instituto filialą, kuris vėliau tapo Vilniaus inžineriniu statybos institutu. Įgijau gamybos technologijų ir automatizacijos specialybę. Kai prasidėjo privatizacijos etapas, iš gamybos perėjau į Krašto apsaugą ir 15 metų vadovavau pilietinio pasipriešinimo rengimo centrui. Tad visas mano gyvenimas prabėgo sostinėje, į gimtuosius Kalvius ir Plikiškius pas brolį nuvykstu kartą per metus. Bet brangus tas kraštas“, – su nostalgija atsidūsta Vytautas Mankevičius, paskyręs Kalviams ir ne vieną savo kūrybos eilėraštį.

PLENTU PRO KALVIŲ MOKYKLĄ

Vytautas MANKEVIČIUS

Einu namo plentu žvyruotu,

o pakeliui

pirmoji mokykla,

pirmoji klasė

ir paslaptingas

knygų kvapas.

Einu namo

senai išėjęs,

vėl sveikinuosi

su laukais, takeliais –

gimtais namais, kurių

senai nėra

ir klausia jie – kur tu buvai...

grįžtu namo

lyg iš mokyklos

sutiksiu vėl

senuosius tėvelius

pašauks mane

vardu vaikystės

paklaus –

vaikeli ar nešalta tau...

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. spalio 12 d.