Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…

Lina RUDNICKIENĖ

Iš tiesų, ko vertas daiktas, pastatas ar medis, kai niekas aplink nežino jo istorijos, jo praeities? Tai tik seniena be jokios atminties ženklų, darkanti šių dienų kraštovaizdį, kelianti nepatogumus, netgi grėsmę šių dienų gyventojams. Atrodo, kad iki 2015-ųjų Medvilionių dvaro sodyba arba teisingiau jos liekanos irgi buvo tik apleista vieta, nieko daugiau, kuri buvo daugiau rakštis tvarkytis mėgstančioje šiandienos visuomenėje nei garbingas praeities pasididžiavimas. Niekam nebebuvo svarbu, kad kadaise šis mažutis nuošalus kampelis buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Krokuvoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Sankt Peterburge, Sicilijoje, Amerikoje… Niekam buvo nebeįdomi, o gal pamiršta šio dvaro svarba lietuvių tautinio atgimimo istorijoje.

Turbūt šiandien reikėtų dėkoti tiems politikams, kurie tyčia ar iš nežinojimo, nesupratimo pasišovė Valstybės neginamą Medvilionių dvarą su likusiais pastatais kartu su sovietmečio veršidėmis ir kiaulidėmis nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir tada radosi mūsų visuomenėje jėga, kaip kadaise aušrininkai ar varpininkai, stojusi prieš tą buldozerį, jį sulaikiusi ir dar daugiau – pažadinusi mūsų tautinę savimonę, prakrapščiusi akis ir naujai visai Lietuvai, o ir vietos politikams atskleidusi, kokia iš tiesų yra to Medvilionių dvaro liekanų tikroji, amžina vertė ir tautos pasididžiavimas.

Pasisekė su lyderiais

Nuo 1997 metų Medvilionių dvaro ir jo svarbos atminimą puoselėjo tik nedidelės kultūros žmonių pajėgos. Dvaro šeimininko S. Goeso vardu buvo pavadintos gatvės Joniškyje ir Lieporų kaime, bibliotekininkė Eglė Šukienė išleido knygą „Bajorų fon Goesų gyvenimo priedermė – kultūra ir švietimas“, Kriukų biblioteka ir pagrindinė mokykla tai atminčiai budinti dvarvietėje rengė koncertus, teatrų pasirodymus, poezijos skaitymus.

Medvilionių dvaro tema itin aktyviai jau kalbama porą metų, po to, kai buvo sustabdytas buldozeris, o Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento sprendimu 2016 metų vasarį dvaro gyvenamasis namas ir vasarnamis įrašyti į kultūros vertybių registrą.

Ačiū istorijos mokslų daktarui Ernestui Vasiliauskui, kantriai ir kruopščiai nagrinėjusiam Goesų šeimos, Medvilionių dvaro savininkų, veiklos reikšmę visos Lietuvos tautiniame, kultūriniame, švietėjiškame gyvenimo kontekste, jį plačiai pristačiusiam ir vardan Medvilionių dvaro išjudinusiam sukilti visą kultūros žmonių bendruomenę, kuri šiandien vadinama goesininkais.

Iki Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio likus mažiau nei 100-tui dienų, Joniškio kultūros centras neatsitiktinai šviesiausiam tautos kultūros ir švietimo židiniui ir jo svarbai, įtakai mūsų tautai skyrė dar vieną (jau antrąją) konferenciją „Joniškio miesto bajorai Goesai lietuvių tautiniame judėjime“. Prof. Arūnas Gumuliauskas neatsitiktinai pabrėžė, kad Šiaurės Lietuvoje joniškiečiai su idėjiniu lyderiu dr. E. Vasiliausku priešakyje istoriniuose tyrimuose, jų populiarinime yra vieni stipriausių.

Svarbiausia – žinoti

Dr. Rasa Bertašiūtė iš Lietuvos liaudies buities muziejaus labai vaizdžiai ir paprastai pristatė tikrąją bet kurios žemės pėdos, daikto ar pastato svarbą. Ir kas ta supuvusi lenta, pakibusi nuo seno molio pastato lubų? Kas ta kinivarpų sugraužta palangė? Visa tai niekis, jei nėra istorijos, liudijimo. Pranešėja primygtinai prašė leisti vietai kalbėti. Šitame regione labai anksti imta statyti molio pastatus ir čia net 20 proc. pastatų buvo moliniai – tai ano meto pažangos ir modernumo ženklas. Medvilionių dvaro ponų namo labai įdomios sienos. Šiandien Švedijoje lygiai toks pat tinkavimo būdas, tad ar susimąstė kas, ar taip bemokėtumėm? Tai labai sudėtingas ir madingas dalykas. Medvilionyse išlikęs labai gražus karnizas, pats pastatas neeilinės architektūros. Lubos vėlgi – iškaltos balanomis. Mokslininkė prisipažįsta nepažįstanti nė vieno šių dienų statybininko, kuris taip mokėtų statyti. Visai kitą reikšmę pastatas įgauna, kai žmonės žino, kas į autentišką sieną, koloną, durų staktą buvo atsirėmęs, gal čia viešėdavęs Povilas Višinskis ar pats Antanas Smetona? Autentiškumas labai svarbus. Kad ir tas pats langas. Visai kita jo vertė, kai žinai, jog prie jo kadaise rymojo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ar kita svarbi Lietuvai asmenybė – gal čia nuolat viešėję Jonas Jablonskis ar Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Jurgis Šlapelis ar Julija Žemaitė.

Kooperacijos pradininkas

Medvilionių dvaras ir joje gyvenę bajorai Goesai buvo nepaprastos asmenybės, dalį savo turtų aukoję pirmajai Joniškio krašto mokyklai, bibliotekai įsteigti, dvarvietė ir jos žmonės buvo saugiausia draudžiamųjų lietuviškų knygų slaptavietė, platinimo centras spaudos draudimo metais. Net pirmasis lietuviškas vaidinimas buvo suvaidintas ne Palangoje, o Medvilionyse.

Lietuvos istorijos instituto dr. Zita Medišauskienė praėjusį šeštadienį priminė, kad ir kooperatinis judėjimas Lietuvoje ir Joniškyje neapsiėjo be bajoro Stanislovo fon Goeso iniciatyvos. Būtent šis jo indėlis rūpintis ekonomine krašto ir jo gyventojų gerove liko mažiau pastebėtas, nors būtent jis įkūrė kooperatines bendroves Joniškyje ir Žeimelyje. Tautinio atgimimo veikėjas aiškiai suvokė, kad lietuvių tautai reikia ne tik tautinio sąmoningumo, aukštosios kultūros kaip tautos savitumo įrodymo, bet ir tvirto materialinio pagrindo. Ir kooperacija buvo minima kaip viena iš efektyviausių priemonių tautos ekonominiam pamatui stiprinti. Juk kooperatinės bendrovės tikslas ne tik spręsti daugelį socialinių, bet ir skurdo problemą, pigesnėmis kainomis apsirūpinti kokybiškomis plataus vartojimo prekėmis.

Joniškio vartotojų bendrovė buvo įkurta 1904 m. kartu su pirmąja vartotojų bendrovių steigimo banga. 1906 metais šios vartotojų draugijos pirmininku iki 1911 metų nurodomas Stanislovas Goesas. Pasak dr. Zitos Medišauskienės, vartotojų draugijos sutikdavo didžiulį pasipriešinimą, kurį organizuodavo didžiulę konkurenciją pajutę prekybininkai, kurių, kaip žinia, dauguma buvo žydai. Todėl kooperacijos pradžia ir Joniškyje turėjo būti nelengva. 1908 metais „Vilties“ korespondentas iš Joniškio rašė, kad „vartotojų draugija gana neblogai kruta, nors dauguma žmonių be žydelio dar negali apsieiti“. Per pirmąjį pusmetį draugijos apyvarta siekė 20 tūkst. rublių, vien per 1911 metų vasarą bendrovė pardavė daugiau kaip 40 „Deering“ sistemos pjaunamųjų mašinų, todėl Joniškio valsčiuje sunku beatrasti, kas kultų su spragilais. Visa tai rodo, kad draugijos valdybos ir jos pirmininko St. Goeso vadovavimas buvo sėkmingas, pelnė draugijai ir jos krautuvei pasitikėjimą ir sėkmingą plėtrą, o vietos žmonėms – ekonominį pakilimą. Pasak dr. Z. Medišauskienės, vartotojų draugija padėjo valstiečiams sustiprinti savo ekonominę padėtį, pertvarkyti ūkius, diegti juose žemės ūkio mašinas, naudoti geresnes sėklas ar gyvulių veisles.

Seserys Goesaitės

Doktorantė Dalia Pauliukevičiūtė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto apžvelgė švietėjišką seserų Teresės ir Viktorijos Goesaičių veiklą XIX a. pabaigos – XX a. pradžioje.

Goesų namuose Medvilionyse beveik du dešimtmečius veikė slapta mokykla, kurioje mokytojavo pati Teresė, o 1900 m. grįžusi iš Rusijos Viktorija taip pat rėmė šios mokyklos veiklą. Iš abiejų seserų lėšų paskirtas žemės sklypas Medvilionių pradžios mokyklai įsteigti, o brolis Stanislovas panašų sklypą suteikė Joniškio gimnazijai (dabar –„Aušra“). 1907 m. remiant seserims Goesaitėms, Kriukų miestelyje įkurta lietuviškų knygų biblioteka.

Lietuviški teatro vakarai Medvilionių dvaro sodyboje ne mažiau už edukacinę ar spaudos platinimo veiklą ryški kultūros sritis, kurioje dirbo seserys Goesaitės, savo namuose sutelkdavę lietuvių inteligentus. Vėliau čia įkurta pastovi lietuvių artistų trupė, kuriai net tris vasaras vadovavo režisierius J. Misius. Pasak D. Pauliukevičiūtės, Stanislovo ir Teresės Goesų veikoje išryškėjo ir palankumas socialinio teisingumo idėjoms ir socialinėms reformoms, abu įsitraukė su aplink „Varpą“ besitelkusių inteligentų grupele, Stanislovas prisijungė prie varpininkų pagrindu įkurtos Lietuvos demokratų partijos, o Teresė tapo socialdemokratų partijos narė ir rėmė 1905 m. judėjimą bei revoliuciją.

Ryškiausią pėdsaką paliko veikla paramos draugijoje „Žiburėlis“. G. Petkevičaitės-Bitės sumanymu mokslus einančiam jaunimui ir nepasiturintiems lietuvių kultūros veikėjams įsteigta organizacija buvo žinomiausia tautinio sąjūdžio laikų studentų paramos draugija. Stanislovas ir Teresė taip pat rėmė nepasiturinčio jaunimo studijas. 1924 m. „Lietuvos žiniose“ Teresė Goesaitė minima kaip pati dosniausia rėmėja. Viktorijos Goesaitės-Gravrogkienės gyvenimas atrodo ramesnis, bet ji įprastai laikoma brolio ir sesers pagalbininke ir rėmėja, laimingiausiu jos gyvenimo laikotarpiu dukra laiko 1910-1915 metus Vilniuje, kur atsiskleidė Viktorijos gebėjimas pritraukti jaunus žmones ir jos namai buvo tapę muzikai neabejingo jaunimo susibūrimų vieta.

Kaip Goesai, kilę iš Portugalijos, tapo lietuviais?

Goesai – sena Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės vokiečių kilmės baronų giminė, apie 1800 metus nutolusi nuo vokiškos kultūros. Visus tuos porą metų Goesų šeimos kilmę nuolat tyrinėjęs dr. Ernestas Vasiliauskas Fon Goesų šeimos 16–19 amžių genealoginių šaltinių aptiko Latvijos valstybės istorijos archyve. Mūsų istorikas atsekė, kad Goesai kilę iš Gois provincijos Portugalijoje, o XVI amžiuje paplito Flandijoje, Austrijoje, Kurše, o iš čia – ir Lietuvoje.

S. Goesas, 1878 metais paveldėjęs tėvo dvarą, po 1890-ųjų Medvilionyse pasistatė naują šešių kambarių molinį namą dideliais langais ir krosnimis, aukštomis lubomis, sutvarkė aplinką, užveisė sodą ir gėlyną. Su seserimi Terese – abu viengungiai – laisvu nuo ūkininkavimo metu skaitė knygas, domėjosi filosofija, menu, literatūra.

Dr. Olga Mastianica-Stankevič iš Lietuvos istorijos instituto konferencijos metu daro prielaidas, kad lietuviškojo nacionalizmo siekis įtraukti bajoriją į modernios lietuvių tautos formavimą išryškėjo jau pirmais „Aušros“ (1883–1886 m.) leidimo metais. To meto bajorija savo gimtąja kalba laikė lenkų kalbą. Būtent „Aušra“ ir jos redaktoriai Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas pabrėžtinai nuolat kartojo, kad visi bajorai – sulenkėję lietuviai ir visokiais būdais stengėsi „grąžinti“ bajoriją į lietuvių tautą, ir būtinybę finansiškai remti lietuvių tautinį judėjimą. Visos viltys buvo dedamos į jaunąją ir smulkiąją bajorijos kartą.

1913 metais Stanislovas Goesas parašytuose atsiminimuose sakė, kad viduje jaučiasi esąs lietuvis. Tačiau savęs supratimas lietuviu esant nebuvo paremtas vien kalbiniu faktoriumi. Mat Stanislovas pabrėžia, kad itin daug bajorų šeimų lenkų kalbą naudojo kaip socialinio išskirtinumo ženklą, tuo tarpu namuose vartojo lietuvių kalbą. Mato Šalčiaus atsiminimais, Stanislovo ir jo seserų apsisprendimui įsitraukti į lietuvių tautinį judėjimą galėjo turėti būtent Povilas Višinskis, kuris tuo metu mokytojavo gretimame dvare ir buvo nuolatinis Medvilionių svečias. Goesai jį girdavo už lietuvybę, jo taktiką mokant pritraukti bajorus ir dvarininkus prie lietuvybės. Goesai savo dalyvavimą lietuvių tautiniame judėjime pirmiausia matė per plačią kultūrinę bei politinę veiklą, finansiškai rėmė periodinių leidinių „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“leidybą.

Palikuonys

Kalbėti apie bajorus Goesus ir jų socialinę, kultūrinę, ekonominę ir net politinę reikšmę nereikėtų būtuoju laiku. Nes viskas turi tęsinį, o Goesai – palikuonis. Ir praėjusį šeštadienį galėjome su jais iš arti susipažinti ir įvertinti jų kūrybinius darbus – ne mažiau reikšmingus mūsų laikmečiui nei Goesai savo laiku.

Raimondas Leparskas – Lietuvos tautodailininkas, skulptorius, restauratorius, sakralinių skulptūrų, paveikslų ir altorių kūrėjas. Nors gimė Šiauliuose, o dabar gyvena ir kuria Kelmės rajono vienkiemyje, tačiau sakralinio meno kūrėjo šaknys – mūsų krašte. Jo prosenelė Veronika Goesaitė – Stanislovo Goeso sesuo, kurios duktė Julijona ištekėjo už kito ne mažiau svarbios ir įtakingos šeimos, dalyvavusios krašto savivaldos ir visuomeniniame gyvenime, atstovo Juozapo Leparsko.

– Kartais nei iš šio nei iš to prisimenu savo vaikystės vasaras Joniškyje pas močiutę Julijoną dabartinėje V. Kudirkos gatvėje. Tačiau ryškiausias vaizdas – kaip skęstu vietos vandens telkinyje, matau povandenines mane pančiojančias žoles… Jei ne dėdės žmona, turbūt mano gyvenimas tame vandenyje ir būtų užsibaigęs... – „Sidabrei“ prisiminimais dalinosi garsios giminės atstovas, savo su seneliu Vladu Čižausku darbais išpuošęs ir Joniškio krašto bažnyčias, ypač – Joniškio. Bažnyčios išorę puošia šv. Jono Krikštytojo ir šv. Kazimiero skulptūros, vidų – Jurgio Matulaičio, šv. Juozapo, švč. Mergelės Marijos, Rūpintojėlio kopija, su seneliu V. Čižausku sukūrė švč. Jėzaus Širdies ir švč. Mergelės Marijos Širdies, šv. Martinijono ir švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų eskizus. Pačiam garsios protėvių giminės atstovui labiausiai įsimintinas darbas – su sūnumi Audriumi įrengtas stalo formos altorius. Turbūt nedaugelis žino, kad Kryžių kalne stovinti Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu ir Kristaus su kryžiumi skulptūros – irgi R. Leparsko ir jo sūnaus Audriaus rankų tvariniai. Jis kartu su sūnumi restauravo paveikslus, freskas, altorius Skaistgirio, Mergiūnų, Ivoškių, Gasčiūnų, Kriukų bažnyčiose ir koplyčiose, sukūrė šventųjų skulptūrų Rudiškiuose.

Joniškyje gimusi ir užaugusi fotografė Brigita Povilionienė dar vasarą įamžino visus R. Leparsko (kartu su seneliu ir sūnumi ) kūrinius ir juos sudėjo į parodą, su kuria galima susipažinti Baltojoje sinagogoje.

Į garsių protėvių kraštą praėjusį savaitgalį grįžo kita kūrėja – dailininkė–grafikė Indraja Raudonikytė iš Kauno. Tai Juozapo Goeso (Stanislovo tėvo) brolio Jono Martyno, turėjusio dvarą Mišeikiuose (Pakruojo r.), palikuonė. Ji – a. a. Paulinos Arūnienės (iš tų pačių Goesų) proanūkė.

Menininkė protėvių krašte prisipažino ieškanti būdų, kaip menu išgelbėti pasaulį, (visai kaip jos protėviai – Autorės pastaba) ir to siekia ne tik savo kūryba, bet ir dėstydama studentams bei vadovauju savo vardo grafinio dizaino studijai. Į Joniškio Baltąją sinagogą ji atvežė portretų ciklą „Visos jos Onos“, pasakojantį šeimos moterų Onų istoriją, menančią XVII a.

– Kai gimusiai dukrelei davėme Onos vardą, pažįstami ėmė stebėtis, kodėl mažam vaikui davėme tokį seno žmogaus vardą. Ėmė klausinėti: gal močiutės ar kokios giminaitės garbei?

O aš jau buvau domėjusis šeimos geneologija iki pat Goesų, žinojau, kad giminėje buvo daug Onų. Todėl visiems skeptikams ir aiškinau, kad dukrelę Ona pavadinome visų Onų, kurių būta giminėje, garbei. Mažosios mūsų dukrelės gimimo dieną nupiešiau jos portretą, – taip autorė joniškiečiams pristatė savo portretų „Visos jos Onos“ parodos pradą.

Dukrelės portretas buvęs tik startas į visas giminės Onas. Net tas, kurios mirė vaikystėje dėl siautusių ligų ar dėl nelaimių. Parodoje I. Raudonikytė pristato prosenelio vaikystėje mirusias sesutes, kurioms viena po kitos buvo duotas tas pats Onos vardas, kito prosenelio sesuo Ona Giedraitytė, pasipuošusi nuotakos nuometu Niujorko fone XIX a. pabaigoje, Ona Giedraitienė, Ona Raudonikienė, Ona Čepulienė, močiutės Onos mirusi sesutė – irgi Onutė, Ona Staškevičiūtė-Goesienė su dukra Onute ant rankų, prosenelės sesuo Ona Strižigauskaitė-Beinorienė…

– Jei gyvenime trūksta jėgų, tol kaskite, kol atrasite savo šaknis, – tokius palinkėjimus joniškiečiams paliko Goesų šeimos palikuonė.

Dr. Ernestas Vasiliauskas per porą metų istoriniuose archyvuose „atsikasė“ iki bajorų Goesų kilmės Portugalijoje iki paplitimo Kurše ir Lietuvoje

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. lapkričio 25 d.