Startas – gerai, finišas – dar geriau

Aniceta KRAJINIENĖ

"Daunorava – kaimas šiaurinėje rajono dalyje. Pasak kaimo gyventojų, Daunoravos kaimo pavadinimas kilęs nuo esančio kaime Daunoravos dvaro pavadinimo. 1854-1855 metais vokiečių kilmės grafas Keizerlingas pastatė dvaro rūmus. Dvaras turėjo 250 ha žemės, 2 arklides, 2 kumetynus. Dvaro savininkai buvę vokiečiai, pavarde Frankai. Gyventojai prisimena, Frankas buvo labai geras. 1927 m. jis kvietėsi pas save iš vergovės latvius ir jiems padalindavo po 8 ha dvaro žemės. Taip dvaro teritorijai liko 80 ha ploto. Frankams priklausė ir Daunoravos miškas bei tvenkiniai. Prasidėjus II pasauliniam karui dvarininkai išvyko Vokietijon. Dvaras ilgą laiką buvo savotiškas kultūros centras, jame rinkdavęsi to meto žmonės, kuriems rūpėjusi klasikinė muzika, graži aplinka ir kiti gražūs dalykai. Kai mirė savininkų sūnus, jo motina ėmė rengtis juodai ir vakarais skambinti fortepijonu Bethoveno kūrinius. Tai itin stebino senuosius daunoraviškius. Dabar dvaras beveik visai sugriuvęs, sutrūnijęs. Iš jo liko tik namo siluetas, bet vis dar galima įsivaizduoti jo didybę", – taip apie dvaro istoriją dar 2012 metais pasakojo Satkūnų bibliotekininkė gyvojoje krašto enciklopedijoje "Graži tu mano". Neprireikė dešimtmečių, tikroji Daunoravos istorija su smulkmenomis ir pikantiškomis detalėmis 2017-aisiais sugulė į E. Vasiliausko knygą "Joniškio krašto dvarai: Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai".

Joniškiečių ekskursija po Daunoravos dvarą, garsėjusį sodo vaisiais, degtine ir veisliniais gyvuliais

Baltoji sinagoga sklidina Frideriko Šopeno „Baladžių“ muzikos. Ar jos akordai, anot romantiškojo tango, vėlei pavasarį širdin sugrąžintų, ar džiugintų joniškiečius, jei miesto centre plytėtų aikštelė su nuoroda, jog čia būta sinagogų? O prieš dvylika metų juk spręsta: jas griauti ar negriauti? Sujudo savivaldybė, paveldosaugininkai, muziejininkai. Kuopė, valė, kvietė ekspertus, ieškojo lėšų ir paveldą išsaugojo, prikėlė naujam gyvenimui.

Pernai paveldosaugos rūpesčiai aptarti Meilutės Zaleckienės puoselėjamame Jakiškių dvare. Dabar vėl hamletiškas klausimas: būti ar nebūti Satkūnų seniūnijoje tebesančiam Daunoravos dvarui?

Pirmi apie kultūros paveldo išsaugojimą 1984-aisiais prabilo prancūzai. Iniciatyvą pasigavo kitos šalys. 1991 m. Europos taryba nusprendė rugsėjo vidurio savaitgaliais rengti Europos paveldo dienas. Ketvirtį amžiaus jos jau vyksta ir Lietuvoje. Šių metų tema – „Pažink ir pramogauk“.

***

Pramogai Joniškio istorijos ir kultūros muziejus į Baltąją sinagogą pakvietė pianistą Darių Mažintą, kad pagrotų Šopeną, ir poetę Eglę Kirilauskaitę. Klausėmės jos eilių apie užkerėtą ežero mergelę, užburtus kunigaikščius, žeidžiančius akmenis ir Visatos trauką.

Rimta pažintinė dalis truko ilgokai. Dailės pedagogės Loreta Angilovienė, Jurgita Burauskienė, Kristina Judžentytė, Aušra Petrauskienė kartu su moksleiviais tapė Daunoravos dvarą. Piešiniai eksponuojami Baltojoje sinagogoje. Gausią dvaro nuotraukų ekspoziciją „Medinio stebuklo lemtis“ surengė panevėžietė fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė.

Pokalbiui apie dvaro likimą sukviesti ir specialistai, ir miesto, rajono visuomenė. Paveldosaugos ekspertė dr. Dalė Puodžiukienė ir Marius Daraškevičius, Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantas architektūrologas, nušvietė plačią Lietuvos medinių, mūrinių dvarų panoramą, komentavo filmuką „Daunoravos dvaro vertė ir jo atkūrimo galimybės medinių dvarų kontekste“. Senoje nuotraukoje – gražus laiptų fragmentas. Dar kitokius laiptų ranktūrius matome trylikametės žagarietės Elvyros Petravičiūtės 2008 m. piešinyje, eksponuojamame antrame aukšte.

Paveldosaugos ekspertė Daunoravoje buvusi maždaug prieš trisdešimtmetį, kai jame dar žmonių gyventa. Mokslininkė tiki, jog dvarą atgaivinti verta, tuo labiau, kad medinių mažai belikę. Ypač, jos manymu, vertingas molinis svirnas. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorės Rasos Ališauskienės pakviesti į diskusiją dėl dvaro likimo įsijungė architektė, paveldosaugininkė Regina Leknickienė, Kepalių seniūnė Laura Veikalienė, Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas, kiti joniškiečiai.

***

Kitą dieną – joniškiečių ekskursija į Daunoravos dvarą. Jei praėjusį pavasarį pro gyvenamojo namo žiojėjančius langus lapojo krūmokšniai, liauni berželiai, dabar rajono savivaldybės pastangomis pastatas aptvertas, užkalti langai. Muziejininkas Darius Vičas primena dvaro istoriją, skaičiuojamą nuo 1557 m. kovo 10 d., kai Lietuvos-Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas suteikė privilegiją, kad Vilniaus vaivada, Šiaulių valdytojas Mikalojus Radvila Juodasis gausiai apdovanotų savo tarnybininką Mikalojų Maškovskį. Šis, gavęs Daunoravos, Nartaučių, Vytaučių ir dar vieną kaimą, prie vieškelio į Mintaują pasistatė nuo mokesčių atleistą, vėliau Didžiąja pavadintą smuklę.

Bėgo dešimtmečiai, šimtmečiai, keitėsi šeimininkai. Dvarą valdė keturios baronų fon der Bryginų kartos. 18 a. pabaigoje jį nusipirko Julijus Frydrichas Ernestas fon Pfeilitceris-Frankas. Dvaro rūmą pasistatė 1853 m. Frankų šeima valdė per 2600 ha žemės, didelius miškų plotus. Manoma, kad 20 a. pradžioje, kai dvarą paveldėjo Rudolfo vyriausioji sesuo Luiza Katerina Elžbieta fon Pfeilitcer-Frank, jos vyras grafas Otas Keizerlingas, pardavęs per 4000 ąžuolų, įsigijo vieną pirmųjų automobilių Šiaulių apskrityje. Dvaras garsėjo didžiuliais sodais, bitininkystės ūkiu, veisliniais gyvuliais, pelnė medalius parodose. Daunoravos dvaro tvenkiniai, vieni pirmųjų Šiaulių apskrityje, jau minimi nuo 17 a. Ūkio darbuose dažniausiai plušėjo savitu gyvenimo būdu besiskiriantys latviai, vadinti dundurniekais. 1921 m. Didžiosios Daunoravos dvarą paveldėjo Marta fon Keizerling, o Mažosios – sūnus Klausas Keizerlingas. Po metų vykdyta žemės reforma dvarus gerokai apkarpė. Prasidėjus karų suirutėms, dvaro savininkai išvyko į Vokietiją.

***

Tarybiniais metais dvare buvo pradinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, kolūkio kontora. Galiausiai įrengti butai. Nijolė Rimkutė-Lukšienė iš Tautginių prisipažino čia gimusi ir jaunas dieneles leidusi.

Muziejininkai praalkusius dvaro svečius pavaišino daržovių šiupiniu, kokį, sako, mėgdavęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Prie medetkų, čiobrelių ir kitokių žolelių arbatos labai tiko kalnai Smurgainių riestainiukų. Vaišes, receptus išpešusios iš dvarų kulinarinių knygų, troškino, kepė „Fortūnos“ virėjos. Ačiū! Buvo skanu ir netikėta.

Pasirodo, daunoraviškiai dar tebeieško miške neva esančios maumedžių alėjos. Daunoravos grybynus aplankanti audruvietė Regina Briedytė apie laiko sugriautas menes, vėtrų ir žmonių išbadytus langus eiles sudėjo. „Kas tave imtųs tokį varguolį/ Kelti- prikelti kaip Lozorių Kristus?“– apgailestauja autorė. O gal ir imsis? Ižas pajudėjo. Išleista istoriko dr. Ernesto Vasiliausko knyga „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“. Dvaras įrašytas į regioninės reikšmės kultūros vertybių registrą. Muziejininkai kartu su Satkūnų seniūnija ir Daunoravos kaimo bendruomene organizuoja talkas, tvarko aplinką.

Mero Vitalijaus Gailiaus Europos paveldo dienų metu pasakyta frazė „praeitis ir dabartis – geriausi ateities architektai“,– ne tušti žodžiai, o vieni iš rūpimiausių savivaldybės darbų. Tariamasi, ieškoma lėšų sutvarkyti aplinkai, tvenkiniams. Tada gal ir rėmėjų, turinčių ateities viziją, atsiras. Dideli darbai iš mažų darbelių susikrauna.

Rankų nenuleisti siūlo ir svečias Marius Daraškevičius. Jo manymu, kai vyksta diskusija, kai sutelkiamas bendruomenės ir valdžios institucijų dėmesys – stiprus startas. Vadinasi, pirmyn!

Tautosakininkas Jonas Trumpulis 1936 m., atsakydamas į anketos "Baudžiavos gadynė" klausimą Nr. 4, "Kaip ji priklausė jam (paveldėta, dovanota, karališka, bažnytinė)?", pateikė tokią Daunoravos dvaro ir jo savininkų kilmę: "Ten būuta dar iš Kryžiuočiu laiku koks Vokiečiu Ritieris Daunoras isikures, iš jo paeje Dvaras Daunarava" (iš E. Vasiliausko knygos "Joniškio krašto dvarai: Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai")

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. spalio 5 d.