Širdyje – Šimkūnai

Lina RUDNICKIENĖ

„O! Jūs žinote, kur yra Šimkūnai?! Įdomu, nes daugelis net nežino tokio kaimo“, – taip pokalbį apie mažą kaimelį tarp Linkaičių ir Rudiškių pradedame su Joniškio garbės piliečiu, kraštiečiu Juozu Galkumi, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesoriumi, apdovanotu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Lietuvos kultūros ir meno premija.

Visais savo laimingos vaikystės atsiminimais profesorius Juozas Galkus dalinasi šiemet išleistoje knygoje „Šimkūnuos gyventi nenuobodu“. Beveik visos aprašytos sodybos šiandien sulygintos su žeme: sovietizacija, terorizacija, kolektyvizacija, melioracija pervažiavo kaip buldozeris per Šimkūnų laukus ir sulygino lieknelius, kalnus, kalnelius, viensėdžių kupstelius. Išliko tik rūpestingai prižiūrima Sasnauskų sodyba ir dalinai Galkų, tačiau pastaroji labai pasikeitusi nuo jo aprašytosios: nebėra Tėtės statytų gonkų, Mamos darželio, tik senasis kryžius ir šulinio rentinys stovi kaip stovėję. Praėjusį savaitgalį knyga apie Šimkūnus pristatyta Vilniuje, kraštiečių draugijos „Sidabra“ vakaronėje, skirtoje profesoriaus Juozo Galkaus 85-ajam jubiliejui.

Galkų Šimkūnuose aptinkama 1800 m. surašyme. Net du – turbūt broliai. Iki trylikos metų Šimkūnuose su tėvais gyveno ir profesorius Juozas Galkus. Tada kaimas buvo nemažas, vienas didesnių apylinkėje ir net seniūnija, apimanti keliolika kaimų, buvo vadinama Šimkūnų vardu. Profesoriaus Tėtė sakydavo: Galkų kaip šunų – pilni visi pakampiai, kur akmenį mesi į Galkų pataikysi. Bet vis tiek didžiausias jų susikaupimas buvo Šimkūnuose – net keturios šeimos ir kaip nekeista – ne visi giminės.1819 m. surašyme minima ir karčiama. 1828 m. pagal gyventojų ir laikomų gyvulių skaičių didžiausias apylinkių kaimas buvo Šimkūnai – 197 gyventojai (Rudiškiuose – 155, Linkaičiuose 181, Džiugiuose 135). Be to, tik Šimkūnuose gyvena 11 bajorų. Šimkūnuose būta dukart daugiau kiaulių, triskart daugiau arklių ir ariamų jaučių nei Rudiškiuose. 19 a. , atrodo, buvo Šimkūnų klestėjimo laikai. To meto Rudiškiuose buvo 47 gaspadoriai, Linkaičiuose – 48, o Šimkūnuose – 50.

– Gerbiamas profesoriau, iki šiol mes Jus pažįstame kaip straipsnių, knygų apie Lietuvos plakatą, Lietuvos pinigus autorių. 2008 m. Jūsų kartu su A. Dulkiu ir S. Sajausku knyga“ „Lietuvos monetos“ apdovanota Lietuvos banko ir Mokslo akademijos premija. O štai šiemet išleidote prisiminimų knygą „Šimkūnuos gyventi nenuobodu“. Koks šios knygos atėjimo į šį pasaulį tikslas, misija? Gal tokiu intriguojančiu pavadinimu tikitės sumažinti emigracijos mastus ar paskatinti jaunų žmonių sugrįžimo iš emigracijos procesą?

– Ne, nesitikiu. Turiu du vaikus, keturis anūkus ir tris proanūkius. Su vaikais ir anūkais daug bendraudavau. Šiek tiek pasakodavau ir apie savo vaikystę kaime. Matydavau nuostabą jų akyse, daug kas jiems būdavo neaišku, nesuprantama. Proanūkius matau rečiau, nėra laiko išsikalbėti. Jie lanko mokyklas, būrelius, turi išmaniuosius, viską puikiai išmano ir neturi laiko klausytis prosenelio kalbų. Taigi dabar, kai nebeturiu įsipareigojimų, ir nusprendžiau ne probėgšmais, o nuosekliau papasakoti apie savo vaikystę kaime. Tai, mano požiūriu, reikalinga ne vien mano vaikams ir anūkams, bet ir mano jaunesnėms seserims ir broliui bei jų vaikams, netgi dėdžių ir tetų atžaloms. Aš buvau vyriausias šeimoje, gimęs dar „prie Smetonos“, o jų atmintis siekia tik karą ir pokarį. Nusprendžiau išleisti tokią riboto tiražo knygelę „šeimyniniam pasiskaitymui“. Kažką panašaus kaip kad sovietmečiu kartais išleisdavo knygeles, kurios būdavo prieinamos tik specialiosioms tarnyboms, ant jų titulinio puslapio būdavo atspausdinta „dlia služebnovo polzovanija“.

– Suintriguokime mūsų skaitytoją ir pabandykime įtikinti, ar iš tiesų šių dienų Šimkūnuos nenuobodu?

– Kaip šiandien gyvena Šimkūnai nežinau. Lankiausi kelis kartus, paprastai pavaikštau po buvusį savo kiemą, po sodą, persimetu keliais žodžiais su senąja Šeimininke, kuri išeina į kiemą pajutusi svetimą žmogų. Niekuomet nemačiau ir nepažįstu jaunųjų sodybos šeimininkų. Žinau, kad kaime gyvena Sasnauskų sūnus, berods ir Sidarų duktė , labai seniai juos mačiau ir, turbūt, nepažinčiau. Knygelės pavadinimą ne pats sugalvojau, o paėmiau iš anų laikų kaimo jaunimo dainos. Deja, prisimenu tik vieną jos eilutę:“ Šimkūnuos gyventi nenuobodu, kasdiena vis kviečia į nuovadą“. Jos gabaliuką ir panaudojau knygelės pavadinimui. Prisimenu, jaunimo buvo daug: didelės šeimynos, būrys samdinių, jei jie turėjo savo dainas, jei juos kasdien „kviesdavo nuovadą“, ( į policiją), reiškia, kaime gyvenimas virte virė.

– Papasakokite apie savo vaikystės Šimkūnus. Kokie prisiminimai iki šiol neapleidžia?

– Kiekvieną senuką pakalbinus apie vaikystę – kalbės be pabaigos. Tikrai ta vaikystė buvo nerūpestinga: lakstėme ir voliojomės minkštose, kvepiančiose pievose, laipiojom po medžius, maudėmės sekliose, žąsų priturkštose koželkose, žemuogiavome kulynuose, kol Tėvai nepristatydavo prie darbo – daržo ravėti ar karves pagirdyti. Bet mano vaikystei teko ir karo siaubas, ir pokario baisumai.

– Negi kaimas neatrodo blogiau nei jūsų vaikystės, jaunystės metais?

– Kaimas tikrai nebe tas. Buvo didelis kaimas: mokykla, dvi krautuvės, pieninė, kalvė, net seniūnija, kuri apėmė virš dešimt kaimų, buvo vadinama Šimkūnų vardu, nors seniūnas gyveno Jankūnuose. Kaimas išsiskirstė viensėdžiais 1926 metais ir ūkininkų daržuose, pakelėse buvo pilna senojo kaimo liekanų: mūro sienų stačiakampių – buvusių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų liekanų, kryžių, senų medžių, beužankančių šulinių ir koželkų. Žiūrint iš tolo, sodžius atrodė kaip didelių medžių ir tarp jų prisiglaudusių sodybų jaukus kupstas. Dabar kaimas permatomas – tiesi, asfaltuota kelio juosta, mano tėviškės pastatai ir keli laukuose pasibarstę nameliai. Prisimenu kaimo nykimo pradžią: berods 1951 metais mūsų seklyčioje susirinkę kaimo vyrai griežtai pasipriešino Joniškio valdžiai ir atsisakė prijungti Šimkūnų kolūkį prie kaimyninio, valdžia supyko ir atkeršijo – kaimą padalino per pusę, dalį iki ulyčios prijungė prie Linkaičių, kitą dalį prie Rudiškių. Septynias šeimas ištrėmė, kelios nusikėlė į Linkaičius į centrinę kolūkio gyvenvietę, jaunimas išsilakstė, senimas išmirė ir kaimas sunyko. Okupacija, ekspropriacija, kolektyvizacija, melioracija ir kitos „acijos“ kaip buldozeris pervažiavo per Šimkūnus ir sulygino laukus. Šeštame dešimtmetyje kažkada grįžęs atostogų ir eidamas pėsčias nuo plento, nuo Riniaus kalnelio pamatęs numelioruotus Šimkūnų laukus vos neapsiverkiau: prieš mane buvo lygus laukas – nei mūsų Dėdžių sodno, nei senojo kaimo medžių, daržinės, aukšto beržo, į kurį gegužinių metu keldavo Lietuvos vėliavą – nei žymės. Vienintelis uosis su gandralizdžiu nykiame lauke.

– Knygos viršelį puošia ir Jūsų pieštas Šimkūnų kaimas. Turbūt tai ne vienintelis Jūsų kūrybos vaisius apie gimtąjį kaimą?

– Tai ne kaimo vaizdas, bet mano gimtoji sodyba. Nupiešiau ją šiek tiek stilizuotą, idealizuotą, pagrąžintą. Sukūriau tą paveiksliuką specialiai savo prisiminimų knygelės viršeliui, juk ji visų mano prisiminimų centras. Tačiau nubraižiau mano laikų kaimo planą, pažymėjau sodybų trobesius, valdytos žemės ribas ir juo, kartu su XIX amžiaus dokumentais, šeimyninėmis fotografijomis pailiustravau knygelę. Šie dokumentai labai svarbūs kaimo istorijai, jie rodo, kad tada kaimas buvo didžiausias visoje apylinkėje, didesnis net už Rudiškius ir Linkaičius.

– Jūsų, kaip dailininko karjera, irgi prasidėjo Šimkūnuose?

– Lazaunėje tėtė nuolat knibinėdavosi, o aš šalia žaisdavau ir paišydavau ant nuobliuotų lentų.

Mano vos keliais metais vyresnės tetos Anė ir Aldona – mamos jaunesnės seserys dar mokėsi Rudiškių pradinėje mokykloje. Dalyvaudavau joms ruošiant pamokas, vartydavau jų vadovėlius, matydavau jas piešiant. Jų pamokomas ir šelpiamas piešimo priemonėmis labai susidomėjau piešimu. Kita piešimo vieta – lazaunė, ten rasdavau nuobliuotų lentų ir su tėtės storu staliaus pieštuku jas papuošdavau arkliais. Nuo mažens labai mėgau arklius ir piešdavau tik arklius.

Meilę knygoms paskatino podinas – joniškiečiai taip vadina krikšto tėvą. Kiekvieną kartą atveždavo dėžes knygų. Skaitydavau net valgydamas. Užsikrėtęs bibliofilijos liga, chronišku ligoniu tapau visam gyvenimui. Jei tik į rankas pakliūdavo pinigų, pirkdavau ne papirosus, kaip mano draugai, o knygas.

Mokslas sekėsi nesunkiai, kaime buvau įpratintas nesišlaistyti pakampėmis, taigi, laisvalaikio turėjau pakankamai ir visą jį skirdavau piešimui į skaitymui. Bibliotekininkės, pastebėjusios mano pomėgį žurnalams, vieną kitą senesnį numerį leisdavo parsinešti namo. Mano mėgstamiausiu užsiėmimu tapo perpiešinėti ten spausdinamus paveikslus. Dar turiu sąsiuvinį su I. Levitano „Auksiniu rudeniu“, A. Kuindži „Beržynu“, I. Šiškino „Rugiais“, Mikelandželo skulptūrų piešiniais, Leonardo da Vinčio „Madona“... Iš žurnalų sužinojau I. Repino, K. Briulovo, I. Kramskojaus, V. Surikovo, europiečių Rafaelio, Rubenso, Rembranto ir daugelio kitų pavardes, pirmą kartą pamačiau jų paveikslus. Tai labai praplėtė mano akiratį ir stiprino polinkį į dailę. Kopijuodavau ir iš lietuviškų tarpukario žurnalų. Tai buvo nebloga mokykla. Daug dirbdamas palengva supratau tono ir spalvos reikšmę, išsiugdžiau pirminį kompozicijos jausmą. Akis įgudo pagauti piešiamo daikto formą ir proporcijas, ranka lengvai vedė liniją. Ir dabar dar pasižiūriu į savo vaikystės darbelius. Matau jų primityvumą ir ydas.

– Visą laiką žinojot, kad būsit dailininkas?

– Man baigiant vidurinę mokyklą jau buvo viskas be didelių kalbų nuspręsta, kad būsiu dailininkas, studijuosiu Vilniuje, bet mama lyg ir netyčiomis vis užvesdavo kalbą, kad būtų gerai, kad studijuočiau Rygoje mediciną, būtų po ranka ir padėti ir parvažiuoti namo, nuolat kas nors iš kaimynų tenai važiuoja. Ir man pačiam teko ne kartą su mama turgavoti Rygos Halėje cibulius, česnakus ar veršieną.

– Šimkūnų kaimas iki šiol padalintas: viena kaimo gatvės pusė priskirta Rudiškių, kita – Joniškio seniūnijai. Gal turite paaiškinimą?

– Kiek žinau, buvo ir Šimkūnų kolchozas, bet gyvavo trumpai. Prasidėjo stambinimo, jungimo laikai. Atvažiavo būrys valdžios, stribai suvarė į mūsų seklyčią kolhoznikus ir paskelbė, kad mažas kolūkis neproduktyvus, o štai dideliame turėsime visko ir traktorių, ir duonos. Vyrai nepanoro jungtis su kitais kaimais, susipyko su valdžia, išvijo ją su visais stribais. Valdžia atkeršijo, nepaklusnų kaimą stambindama kolchozus padalino į dvi dalis: pusę kaimo žemių ir žmonių priskyrė Linkaičių, o kitą pusę – Rudiškių kolūkiui. Rubežius ėjo senąja kaimo gatve, Galkų sodyba tapo kraštine Rudiškių Tarybinio artojo kolūkio sodyba.

– Nuo 1989 m. dalyvavot projektuojant atgimstančios Lietuvos pinigus. 1996 – 2010 m. buvote Lietuvos banko pinigų projektavimo ir gamybos komisijos konsultantas. Galite mums priminti, kokie Jūsų pateikti sprendimai lituose buvo įgyvendinti?

– Taip jau išėjo, kad iš pat pradžių teko prisidėti prie lietuviškų pinigų kūrybos. Dar kai premjere buvo D. Prunskienė, buvo paskelbtas pirmasis konkursas banknotams sukurti. Tuomet nebuvo jokių specialistų, išmanančių pinigų gamybos paslaptis, kaip juos piešti, kaip spausdinti. Kadangi buvau Grafikos katedros vedėju, o konkuravo jauni dailininkai – katedros absolventai, taigi mane įtraukė į konkurso žiuri. Vėliau, prasidėjus tikrajam projektavimui, taip ir išlikome tie patys „specialistai“ be jokio dalyko supratimo. Po kelių metų, atsiradus galimybėms, mokėmės visi - ir kūrėjai, ir konsultantai. Paskui mūsų grupę juridiškai įteisino kaip Lietuvos banko Pinigų projektavimo ir gamybos komisiją. Tada jau buvome mažumėlę apsišvietę ir mums visai neblogai sekėsi: lietuviškos kolekcinės monetos būdavo pastebimos ir premijuojamos tarptautiniuose konkursuose. Dabar labai sunku būtų pasakyti – štai, aš tą sugalvojau. Darbas buvo kolektyvinis, visi dirbome kartu, svarstėme, ginčijomės, kol pagaliau nuspręsdavome: gerai, tegu taip lieka.

– Iki šiol esate Lietuvos Respublikos Prezidento heraldikos komisijos narys. Jūsų žodis joje labai svarus. Visa Joniškio rajono heraldika irgi sukurta Jūsų talentu, rajono žmonės tiesiog neįsivaizduoja, kas kitas, jei ne J. Galkus, geriausiai gali tą padaryti. Šiame kūrybos etape turbūt jautėte ypatingą atsakomybę gimtajam rajonui ir jo žmonėms?

– Jau nebesu Heraldikos komisijos nariu. Prezidentę D. Grybauskaitę išrinkus antrai kadencijai, pasibaigė ir Heraldikos komisijos kadencija ir tuo pasinaudodami senesni komisijos nariai išėjome į „pensiją“. Panašiu būdu ir laiku kaip ir į Pinigų projektavimo komisiją patekęs, Heraldinėje išdirbau 25 metus, taigi „ pensiją“ užsidirbau.

Kiekvienas dailininkas – taikomistas, t. y. dirbantis ne sau ar parodai, o visuomenei jaučia didelę atsakomybę. Ką jis bedarytų – vitražą, freską, plakatą, skulptūrą ar herbą, jis žino, kad jo kūrybinis kelias bus sunkus: jam bus nuolat nurodinėjama, bus nuolat kontroliuojamas, jis savo darbą kartais turės taisyti prieš savo valią. Herbas tuo labiau. Net prieš pradėdamas herbą dailininkas pirmiausia išklauso užsakovo pageidavimus, o kur dar griežtos heraldikos taisyklės, dar Heraldikos komisijos narių nuomonės, užsakovo pastabos kūrybos procese, į frakcijas susiskaldžiusi vietos visuomenė su savo kategoriškais reikalavimais – kartais norisi bėgti ir rėkti. Herbas – tai didelis kompromisas tarp užsakovo vilčių, dailininko idėjų ir Heraldikos komisijos narių požiūrių.

– 2003 m. esate apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2015 m. Jums, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesoriui, VDA profesoriui emeritui, buvo iškilmingai įteikta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Šie aukščiausi apdovanojimai turbūt ne tik įvertinimas už tai, ką esate nuveikęs kultūros labui, bet ir savotiškas įpareigojimas ateičiai?

– Aišku, apdovanojimai, dėmesys visuomet malonu, ačiū - ir mano mielasis Joniškis jų nepagailėjo. Bet kokie įsipareigojimai gali būti devintą kryželį įpusėjusio žmogaus – ryt dienai, jei atsikelsi. Nebeprisiimu ilgalaikių įsipareigojimų, bet dirbu man mielus darbus, jie mane palaiko ant šios žemės.

– Lapkričio 2-ąją atšventėte garbingą asmeninį jubiliejų. Kokį savo kūrybos etapą, konkretų atliktą darbą pats asmeniškai laikote savo paties didžiausiu laimėjimu?

– Mano gyvenimas, kai dabar pasidairau iš savo amžiaus bokšto, buvo lygus – be didelių duobių, be aukštų kalnų. Visą gyvenimą dirbau mėgstamą darbą, bendravau su talentingais žmonėmis, buvau tarp jaunimo. Tačiau didžiausią kūrybinę ekstazę patyriau 1993- i997 metais leisdamas pirmąją savo knygelę apie plakatą. Turiu omeny neišvaizdžią, kuklią knygelę „Senasis Lietuvos plakatas“. Tuomet buvau jau subrendęs dailininkas, bet visiškas naujokas dailėtyros baruose, o mano tyrinėjimų objektas – tarpukario Lietuvos plakatas buvo kietas riešutas: sovietmečiu jis muziejuose gulėjo nukištas į giliausius stalčius, kai kur net neinventorizuotas, nerestauruotas, netyrinėtas. Tarpukario Lietuvos plakatas buvo politiškai angažuotas, jo autoriai represuoti ar pasitraukę į Vakarus, taigi sovietmečio visuomenei nereikalingas, net pavojingas. Pradėjęs domėtis medžiaga, pasijutau detektyvu, teko spręsti daugybę mįslių, ieškoti informacijos bibliotekose, archyvuose, muziejuose, klausinėti vyresnius žmones ir labai džiaugiausi daugelį jų išsprendęs. Sukauptą patirtį ir medžiagą vėliau panaudojau leisdamas jau solidesnį leidinį - „Lietuvos plakato istoriją“.

Kita knyga, man suteikusi daug džiaugsmo, buvo „Lietuvos Vytis“. Čia mano paieškos išsiplėtė į užsienį, net kelis kartus lankiausi įvairiuose Lenkijos miestuose ir muziejuose, planavau išvykas į Vokietijos, net Švedijos muziejus – nepavyko, bet kai knyga išėjo, vis tiek buvau laimingas.

Kraštietis dailininkas, profesorius emeritas Juozas Galkus savo gyvenimo 85-metį pasitiko su laimingos vaikystės atsiminimais Šimkūnų kaime, sudėtais į knygą

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. lapkričio 18 d.