Vanagams vardą davė auksarankiai statybininkai

Janina ŠAPARNIENĖ

Mažas Vanagų kaimelis vidury laukų pasiekiamas žvyrkeliais. Iš visų buvusių belikę gyvenamos tik trys sodybos, nors tarpukariu skaičiuota daugiau kaip šimtas dvidešimt vanagiečių. Išlikusi legenda, kad pavadinimą kaimas gavęs ne dėl plėšriųjų paukščių, o dėl pašaliečiams į akis kritusių senųjų laikų statybininkų. Ir šifruoti jį reikėtų kaip "va, nagai" – taip, kaip anuomet ("turi nagus") apibūdindavo sumanius meistrus.

Senovė ir šiandiena – greta

Marcijona Švanienė – vanagietė iki kaulų smegenų, tebegyvenanti giminės name, kurį jos senelis Kazimieras Tamošaitis užregistravo dar 1898-aisiais. Molinis dviejų galų gyvenamas namas buvo vienoje gatvės pusėje, o tokie pat moliniai ūkiniai pastatai – kitoje.

Marcijona spėja, kad pastatas yra senesnis, nei registracijos data. Anksčiau maniusi, kad senelis sodybą nusipirko, dabar moteris svarsto, kad greičiausiai pasistatė pats. Nes tais pat metais Tamošaičiams gimė sūnus – Marcijonos tėtis Aleksandras.

Vienas seniausių nūdienos kaimo pastatų – Danilevičienės sodyboje esantis 1910-aisiais stovintis tvartas

Ūkininko K. Tamošaičio anūkės Marcijonos šeima taip pat ūkininkauja, dalį gyvulių tebelaiko XIX amžiaus pabaigą menančiame moliniame tvarte. Vanagiečiai naudojasi ir šiuolaikinėmis technologijomis. Prie ūkinių pastatų stovi traktorius, lengvasis automobilis.

Dalis molinio namo jau permūryta nūdienos laikų plytomis, įdėti langai plastikiniais rėmais. Gyvenama švariai – sodyboje yra nuotekų valymo įrenginys, o vidinės namo erdvės pertvarkomos taip, kad atsirastų vietos šiandieniniame gyvenime įprastiems patogumams. Molinio namo statytojai ko gero neįsivaizdavo, kad po tuo stogu palikuonys įsirengs ir vonią bei tualetą...

Laikas keitė kaimą

Marcijona gimtųjų apylinkių taip ir nepaliko. Baigusi mokyklą, Vilniaus buhalterijos technikume įsigijusi specialybę, grįžo namo. Dirbo vietos kolūkyje, sukūrė šeimą.

Jos akyse Vanagai keitėsi: senuosius kaimynus vis išlydėdavo į Anapilį, o jų vaikai užaugę išsivažinėjo kas kur. Nes kaime, esančiame netoli kitų didesniųjų gyvenviečių, nebuvo paslaugų ar kitų įstaigų. O naujų gyventojų taip ir neatsikėlė.

M. Švanienė ir jos amžiumi vyresnė kaimynė, beveik septynias dešimtis skaičiuojanti Aldona Danilevičienė prisimena, kad Vanaguose ilgai nebuvo elektros. Abi sodietės, anuomet mokinukės, pamokas namuose ruošdavo pasišviesdamos žibalinėmis lempomis. Elektrą įvedė tik 1970-1971 metais. Aldonos vestuvės dar vyko prie žibalinių...

Tokia pat vanagietė iš prigimties, Aldona Valiukaitė – Danilevičienė gimė kaimo pakraštyje buvusioje, jau sunykusioje sodyboje.

Moterys mena: tarybiniais metais labai ilgai per kaimą ėjusi vienintelė gatvė buvo baisi klampynė. Jei ką iš Vanagų laidodavo – vežimas su karstu ir palydinčiaisiais traukdavo pakluoniais. Gatvė buvo gerai nužvyruota, moterų skaičiavimu, palyginti neseniai.

2001-aisiais surašant gyventojus, buvo suskaičiuoti trisdešimt keturi vanagiečiai, po dešimtmečio – jau dvidešimt. O pastaraisiais metais liko gyvenamos tik trys sodybos. Nors tarpukariu, 1923-aisiais metais, Vanaguose buvo 122 gyventojai.

Kai kurias tuščias likusias sodybas nauji šeimininkai pavertė kaimiško stiliaus vasarnamiais. Kai kurios – nebrangiai parduodamos. Antai tvarkingas medinis namas su prižiūrėta aplinka, kitapus gatvės stovinčiu mūriniu tvartu, prie pastatų esančiais žemės sklypais parduodamas vos už aštuonis tūkstančius eurų.

O kai kur plyti pievos, vietomis skiriamos senų medžių eilėmis. Marcijona mosteli – tie medžiai yra ne kas kita, kaip jau seniai išnykusių sodybų ribos. Tų, kurių nebebuvo jau jos vaikystėje.

"Medžių ribos liudija, kad Vanagai buvo rėžių kaimas. Mane iki šiol stebina, kad kiekvienoje sodyboje bent po vieną kitą pastatą buvo iš molio. Jei ne gyvenamas namas – tai nors tvartas. Iš kur žmonės gavo tiek daug molio"? – svarsto M. Švanienė.

Su molinių namų, tvartų statybomis siejamas ir pats Vanagų kaimo pavadinimas. Marcijona vaikystėje girdėjo namuose pasakojant tokią legendą: kaimas tik pradėjęs kurtis naujoje vietoje, jo gyventojai plušėję iš peties, aukštyn keldami molines sienas. Pro šalį važiavę kažkokie žmonės, pasižiūrėję, kaip sumaniai dirba statytojai ir pasakę – "va kokie nagai". Suprask – meistrai auksarankiai čia triūsia.

M. Švanienė nežino, ar ta legenda tikrai atėjo iš Vanagų kūrimosi laukų, ar buvo vėliau kaimo žmonių sugalvota. Nes sodžiuje tikriausiai visada būdavo ne tik gerų amatininkų (kaip meistraujantį Marcijona mena giminaitį Joną Tamošaitį – nors turėjęs žemės, pats jos nedirbęs), bet ir žodžio kišenėje neieškančių žmonių.

Jai ir kaimynei Aldonai atmintin įsirėžusi tokia Julija Škigaitė, gyvenusi kaimo pakraštyje toje vietoje, kur dabar pievoje prie žvyrkelio testovi ženklas su Vanagų pavadinimu.

"Ak ir linksma buvo senutėlė (tokia ji buvo abiejų vanagiečių vaikystės laikais)! Nors gyveno nelengvai: savo namams apkūrenti žabus ant nugaros iš miško nešdavosi. Pažindavo žoles, visus valgomus grybus. Laikydavo ožkas, kaimynus vaišindavo sūriais. O jau kupletų prigalvodavo! Kiekvieną kaimyną, vardus pritaikydama, apdainuodavo. Kartą už stalo sėdint vestuvininkams, atėjo ir J. Škigaitė. Padainavo jauniesiems ir sėdo prie švenčiančių, sakydama: dovanos neturiu, bet mano sveikinimas ir linkėjimas yra dovana, užtat galiu kartu linksmintis", – mena vanagietės.

Kaimui – daugiau kaip keturi šimtai metų

Marcijona iš atminties vardija: gyveno Vanaguose ne tik jau minėtos kelios Tamošaičių šeimos, J. Škigaitė, bet ir jaunieji bei senieji Gudvaliai, Rimdžiai, Adomaičiai, Pranckūnai, Kriščiūnai, Valiukai, Šideikos, Kazlauskai (šiuos ūkininkus sovietinė valdžia ištrėmė, o jų namuose apgyvendino kitus žmones. Dabar ši sena sodyba priklauso Aldonos Danilevičienės šeimai – red.), senukas Nevidoniškis, Stupurai, Natalija Šiaučiulytė, senieji Briedžiai... Atokiau vienkiemiuose buvo didesniųjų ūkininkų Danasų, Gasiūno valdos.

Besidomėdama Vanagų istorija, M. Švanienė telefonu kalbėjosi su senosios istorijos mėgėju Algiu Čepuliu, kilusiu iš netolimų Jaučiūnų. Šis, vaikščiodamas po tuščias likusias senas sodybas Vanaguose, po to moteriai rodęs rastų pinigų – Marcijonos nuomone, caro laikų banknotų, nuo laiko suplonėjusių...

A. Čepulis moteriai minėjo, kad žinių apie Vanagus yra labai mažai, bet "Joniškio enciklopediniame žinyne" rašoma, kad kaimas pirmą kartą šaltiniuose paminėtas 1600-aisiais metais. Senovėje Vanagai nukentėję nuo gaisro, juose gyvenę devyni žmonės, o dešimt sodybų buvusios tuščios...

A. Čepulio atsiųstoje 1915-ųjų metų apylinkių žemėlapio kopijoje Marcijona skaičiavo, kiek abipus Vanagų gatvės kvadratėliais pažymėta sodybų. Ant žemėlapio užrašytas skaičius "29" smulkutį kaimo planą tikriausiai atitinkantis...

Skaitydama lenkiško raidyno rašmenimis surašytus kaimų pavadinimus žemėlapyje, M. Švanienė stebėjosi: jo sudarytojai įbraižė net smulkiausius keliukus, kurie jau senokai dingę po ariamomis žemėmis. O vieškelis į Gasčiūnus – visai kitoks, nei pastaruosius dešimtmečius. Dabar kelias veda tiesiai, o praėjusio amžiaus pradžioje jis darydavo nemenką vingį.

Kad Vanagai turi šimtametę istoriją, liudija ir buvusios kaimo kapinaitės.

Nei A. Danilevičienė, nei M. Švanienė nepamena, kad jose būtų laidojama – kapinės likę nebenaudojamos galbūt nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Prieš eilę metų Marcijona jų centre dar matydavo du medinius kryžius – masyvų ir nediduką. Girdėjo, kad čia kadaise buvusi ir koplytėlė.

Bet kai moterys kartu su "Sidabre" per dygstančių žiemkenčių lauką nubrido į jas – bepasitiko tik vėjo vilnijamos žolės, linguojama sena pušis, gluosnis ir šermukšnis, nežinia kieno pasodintas alyvos krūmas. Ir gili duobė. Vanagų senbuvės apmaudavo, kad kažkam, pritrūkusiam statyboms smėlio, pasirodė visai tinkama prisikasti jo ... iš kapinių, gal net su senųjų sodiečių kauleliais.

Neveikiančias Vanagų kapinaites prižiūri seniūnija, laikas nuo laiko nupjauna jose žolę.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugsėjo 25 d.