Buvusio Latveliškių dvaro ženklai

Loreta RIPSKYTĖ

Kriukų seniūnijos Latveliškių kaime buvusio dvaro likę tik keli ženklai – kumetyno pastatai. Prieš savaitę šioje vietoje trumpam atgijo kadaise viręs gyvenimas: skambant muzikai, žiūrovams stebint spektaklį kaip ir prieš gerą šimtą metų vėl aidėjo kalvio plaktuko dūžiai, buvo gaminami pieno produktai. Susirinkusiems pasakota vietos istorija. Lieporų kaime gyvenanti garbaus amžiaus Jadvyga Pakeltienė pasakoja, kad jos senelis daug metų bendravęs su pačiu dvarininku Jokūbu Rybbe, o jos kaimynė Aldona Kurulienė prisimena iš mamos girdėtų šviesių ir linksmų momentų.

Atgijo improvizuota kalvė ir pieninė

Roberto Norkevičiaus sodyboje, kur buvo Latveliškių dvaras, ir jį dar primena išlikę kumetyno pastatai, renginyje „Atminties skraistę praskleidus. Latveliškių dvaras“ vyko didelis sujudimas. Buvo suvežti suolai, stalai, kuriama ugnis, ruošiami įrankiai.

Kadaise čia veikė pieninė ir kalvė, kurios garsiausias kalvis buvo latvis Ignatas Valdė. Latvių šiose apylinkėse netrūko, juk iki gretimos kaimyninės valstybės – ranka paduoti. Neatmetama, kad todėl ir prigijo kaimui Latveliškių pavadinimas.

Šis statinys dar likęs iš Latveliškių dvaro laikų

Kalvėje anuomet rusenant žaizdrui buvo gaminami ratai, kaustomi arkliai, o dabar pakviestas skaistgirietis kalvis Milvydas Giedraitis rodė, kaip kalama pasaga, vinis.

Sodyboje tą popietę įsikūrė ir laikina pieninė: Kriukų moterų klubas „Žara“ (vadovė Neringa Jankauskienė) atsivežė separatorių, kuriuo iš lieporiškės Violetos Zigmantavičienės dovanotų 40 litrų rauginto ir šviežio pieno demonstravo, kaip pasigaminti varškę ir grietinę. Iš varškės seniūnijos kaimų bendruomenių atstovės priruošė vaišių, o kriukietės Irenos Gecevičienės paskolinta sviestamuše imituotas sviesto mušimas.

Dar viena jauniesiems žiūrovams pasiūlyta edukacija – viktorina „Ką dovanoja mūs pienas“, kuriai vadovavo renginių organizatorė Raimonda Žarienė. Kiekvieną klausimą lydėjo senolių komentarai. Vaikus ypač nustebino papasakotas išrūgų panaudojimo būdas. Senovėje išrūgos buvo vadinamos grožio eleksyru, poniutės juo prausdavusios veidą.

Angelė Plekavičienė, Bronė Žvirblienė ir Sigrida Trepoškienė priraitė net 255 trijų rūšių virtienius – su varške ir lašinukais, varške ir mėtomis, mėsa. Jie buvo verdami vietoje ir dalinami renginyje.

Kadangi šis ir kiti kaimyniniai dvarai sovietiniais laikais priklausė Lazdyniškių tarybiniam ūkiui, organizuotame renginyje simboliškai Latveliškiams kelionės per dvarus estafetę perdavė gretimas Medvilionių dvaras, kurio atstovus tą vakarą įkūnijo literatai ir teatralai. Savo kūrybą ir vertimus skaitė joniškiečiai literatai, spektaklį „Šimtas kū kū“ (autorė Rita Katinaitė) parodė Kepalių dramos kolektyvas.

Renginį muzikine gaida paįvairino stilizuotos kapelos „Aleva“ (vadovas Giedrius Stubaila) pasirodymas ir Kriukų moterų vokalinio ansamblio „Nostalgija“ (vadovė Raimonda Žarienė) atliekamos dainos.

Vakarą „Atminties skraistę praskleidus. Latveliškių dvaras“ surengė Joniškio kultūros centro Kriukų ir Lieporų padalinių renginių organizatorės Violeta Navickienė, Raimonda Žarienė, Kriukų seniūnija ir seniūnijos kaimų bendruomenės.

Prisiminta istorija

Iš Latveliškių kilusi Laima Kalninytė–Norvaišienė prisiminė, kaip kaimas atrodė jos vaikystėje. 1957 metais gimusi moteris Latveliškiuose gyveno iki 20 metų, kol ištekėjo ir išsikėlė.

„Lankiau Medvilionių, vėliau – Kriukų mokyklą. Eidavome pėsčiomis, tik žiemą, kai prisnigdavo iki kelių, o kartais net iki juosmens, tėvai, dirbę fermoje, vežimu mažesnius link Medvilionių paveždavo. Prisimenu, kad kaimas buvo labai draugiškas, vieni su kitais susieidavo, varduves, sukaktis švęsdavo. Turėjo Latveliškiai savą gerą gaspadinę ir alaus darytoją, tad nereikėdavo ieškoti svetur, – pasakoja L. Kalninytė–Norvaišienė. – Pavieniai trobesiai išsimėtę kaip vienkiemiai. Latveliškių ribose anuomet skaičuoti tik trys gyvenimai: ponų Rybbių, mūsų ir Lukošiūnų. Po 1928 metų gaisro mano senelis ir vienas iš brolių iš Rybbienės nusipirko apdegusių pastatų plytų, iš kurių Latveliškiuose pasistatė namą. Tolėliau jau buvo Šležų kaimas. Vaikai eidavome į netoliese pratekėjusį upeliuką, kurį vadindavome Lieporu. Ten knibždėte knibždėdavo žuvų, karosus, lydekas tiesiog semdavome kibirais.“

Vos 16 metų sulaukusi L. Kalninytė–Norvaišienė per vasarą įsidarbino melioracijoje. Ji turėjo po kelis vamzdžius tam tikrau atstumu išdėlioti, kad paskui darbininkai galėtų juos kloti ir sujungti.

Melioracija užvertė dvaro tvenkinius, kurie jau buvo išdžiūvę. Į jų dugną sulaidoti dideli akmenys. Išliko tik du, arčiau dvaro pastatų, kuriuose žmonės gyveno sovietiniais metais įrengtuose butuose. Tvenkinių vandeniu girdydavo gyvulius, laistydavo daržus.

Kai aplink žemę ėmė dirbti ūkininkas Robertas Norkevičius, vieną tų tvenkinių valydamas aptiko nemažai čerpių, akivaizdu, ten nukeliavusių nuo buvusio dvaro stogų.

Lemtingas žaibas

Lieporų gyventoja, 85-erių metų Jadvyga Pakeltienė iš mamos pasakojimų girdėjusi, kad vadinamoje dvaro pieninėje būdavo atskiriama grietinė, o produkcija keliaudavo toliau, kur jau gamindavo sūrius, varškę, sviestą. Separavimą atlikdavo mechanizuotai, „dirbo variklis, nereikėjo rankomis sukti ir elektrą gaminti“.

Rybbės laikė bandą juodmargių labai pieningų karvių. Kai „susitvėrė kolchozas“, moteris stebėjosi matydama jau kitas, kolūkio karves, besiganančias tarp žydinčių pinavijų, kadaise buvusių dvarininkės darželių.

„1959 metais birželio 13 dieną, per Antanus užėjo labai smarkus lietus su perkūnija, kruša. 13 moterų skubėjo iš buvusio dvaro laukų į kolūkio tvartą pasislėpti. Kai kurios bėgdamos numetė kauptukus, o kelios nešėsi juos iškėlusios. Griaustinis kas įsismarkavo, kad trenkė žaibas – ir kaipmat visas 13 nubloškė ant žemės. Tarp tų moterų buvo dvi seserys. Vienos nuo žaibo net kasos užsidegė. Jos jau nebeatgaivino. Kitos po truputį atsipeikėjo“, – baisų įvykį kaip šiandien mena garbaus amžiaus Lieporių gyventoja.

Jadvygos Pakeltienės senelis Vladislovas Leparskas buvo tais laikais mokytas žmogus, seklyčioje ant lentynos stovėjo rašalinė, parkeris ir sąsiuvinis. Žmonės ateidavo prašydami jo parašyti laiškus. Jis nemažai bendravo su pačiu dvarininku Jokūbu Rybbe. Dvarininkai netgi buvę sesers antrieji krikšto tėvai. Kartu su pirmaisiais krikštatėviais, artimais giminaičiais, vežė ją į bažnyčią ir metrikuose vietoje prašyto Onutės vardo įrašė Antaniną. Mergaitė apie tai susžinojo tik suaugusi, kai jau reikėjo tekėti, nes namiškiai ją vis tiek Onyte šaukdavo.

Ponia buvusi labai gera

O štai tuose pačiuose Lieporuose gyvenanti Aldona Kurulienė Latveliškiuose gimė. Jos mama pasakodavusi, kad dvarininkė Olga Rybbe buvusi labai gera, visoms kaimo mergaitėms leisdavo karieta į šokius važiuoti Kriukuose važiuoti ir dar pamokydavo, kad nesiveržtų į priekį, tegul patys jaunikaičiai jų, jaunų ir gražių, ieško. Negailėdavo ponia ir smulkų dovanėlių: tai kokį kaspinėlį, tai nosinaitę įduodavo.

„Ponai kriaušes parduodavo žydams. Kai tie atvykdavo, imdavo sodą purtyti ir vaisius rinkti, kartu į kriaušes įsisukdavo ir tarnautojai. Taip jie išlikdavo nepastebėti tarp būrio žmonių“, – juokiasi J. Pakeltienė.

O kai atvažiuodavusios Rybbių giminaitės, dukterėčios iš Rygos – Inga ir Mėna – visas dvaras nušvisdavo: tokios gražios ir taip dailiai pasipuošusios jos būdavę. Rybbės, anot A. Kurulienės, palaidoti Žiemelio latvių kapinėse, tačiau jų amžonojo poilsio vietos net paminklas nežymi.

„Kai mamytė su seserimis tvarkė iš naujo senelių kapus, senuosius antkapius uždėjo ant Rybbių kapų. Mes ten lankydamiesi pagal mamytės prisakymą iki dabar žoles nuravime, gėlių pamerkiame, per Vėlines žvakelę uždegame“, – pažado pamiršti negali A. Kurulienė.

Kriukų bibliotekininkė ir Lieporų renginių organizatorės Violetos Navickienės duomenimis, istoriniuose dokumentuose Latveliškių minimas nuo 1588 metų. 1777 metais Latveliškių dvarą, kuriam priklausė Katinų ir Šležų kaimai, valdė Adomas Gailius.

1816 metais dvaras atiteko Jonui Denforui, po kurio valdymą perėmė Teodoras Rybbe ir jo įpėdiniai. 1931 metais, vykdant žemės reformą, savininkui T. Rybbe palikta 150 hektarų.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugsėjo 21 d.