Laikas ir žmonės keičiasi, istorijos puslapiai lieka

Birutė ČIŽIENĖ

Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Linkaičių filialo vyresnioji bibliotekininkė Aleksandra Stulginskienė bibliotekoje surengė senų fotografijų ir rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“ (šiuo metu – „Sidabrė“) per keletą dešimtmečių spausdintų publikacijų parodą „Linkaičiai prieš 30 metų“. Tris albumus ir aplankus, pilnus įvairios informacijos apie šį ir aplinkinius kaimus, įdomu pavartyti, prisiminti jaunystę ne tik į biblioteką užsukantiems vyresnės kartos kaimų gyventojams, bet ir jaunimui.

Neliko nei vaikų, nei linų, nei vištų

Bibliotekininke Aleksandra Stulginskienė dirba jau dešimt metų. Prieš tai ji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbo Linkaičių pagrindinėje mokykloje. 2011-ųjų metų birželio mėnesį mokykla buvo uždaryta. Aleksandra džiaugiasi, kad, likviduojant mokyklą, seni fotografijų albumai atsitiktinai pateko į jos rankas, o neatsidūrė kur nors šiukšliadėžėje ar tarp makulatūros, kaip jau yra nutikę ne vienoje rajono įstaigoje. Todėl juos bibliotekininkė ir išsaugojo iki šių dienų.

Vienas fotografijų albumas yra skirtas buvusiems Jakiškių ir Linkaičių vaikų darželiams. Jakiškių vaikų darželis, įsikūręs dvaro pastate, čia gyvavo iki 1985 metų pabaigos. Jame vedėja dirbo Irena Petriškienė, auklėtoja – Felicija Ramonienė, auklėtojos padėjėja – Tatjana Sivolova, muzikos vadovėmis – Danutė Poliakienė, Stefa Stonienė, Stanislava Stočkuvienė, virėja – Stasė Pupkuvienė, šeimininkėlėmis – Adelė Damskienė, Pranciška Peleckienė, Stasė Daškevičiūtė. Tiesa, ne visos minėtos darbuotojos yra įamžintos tose senose fotografijose. Tačiau albumą vartant, vis tiek galima susidaryti vaizdą apie tuometės vaikų ugdymo įstaigos kasdienius rūpesčius ir šventes.

1986 metais iš Jakiškių vaikų lopšelis-darželis persikėlė į Linkaičius, kur naujai iškilusiame pastate duris atvėrė 90 vietų vaikų lopšelis-darželis (šiuo metu čia yra įsikūrusi biblioteka, medicinos punktas ir kaimo bendruomenės namai). Iš išlikusių nuotraukų žvelgia tuomet vaikų darželyje dirbusios moterys: vedėja Adelė Jocienė, Dalia Redanskienė, Dalia Jokubaitienė, Regina Skupeikienė, Irena Vaitkūnienė, Dalia Vilčiauskienė, Vaida Vilčiauskienė, medicinos sesuo Regina Gelžinienė, muzikos vadovė Stanislava Stočkuvienė, Irena Martinaitienė, Stasė Daškevičiūtė, Regina Mikolaitienė, Rima Petriškienė, Virginija Marijauskienė, Elena Stankaitienė ir kitos. Pasak buvusios mokytojos Elenos Stankaitienės, 1987-1988 metais Linkaičių kolūkio vaikų darželyje turėjusios šešiamečių pirmokų klasę, tuomet buvo atsiradusi nauja „mada“ – mokinukus ir pamaitinti, ir pamigdyti. Tad tiems pirmokams ugdyti darželyje buvusios visos sąlygos. Antrą klasę jie jau lankė Linkaičių pagrindinėje mokykloje. Linkaičių vaikų darželyje mokytojaujant E. Stankaitienei, virėja dirbo Liuda Cibulskienė, auklėtoja Aušra Stalnionytė (vėliau tapusi Maskoliūniene), medicinos seselėmis – Regina Gelžinienė, Alma Kalninytė. Iki Linkaičių vaikų darželio gyvavimo pabaigos – 1993 metų – jam vadovavo žemės ūkio bendrovės pirmininko Broniaus Šukio žmona Vida Šukienė. O svarbiausia yra tai, jog šiame septynerius metus gyvavusiame vaikų darželyje niekuomet nestigo vaikų. Iširus žemės ūkio bendrovei, nebeliko ir vaikų darželio.

Įdomu pavartyti ir kitą albumą, kuriame užfiksuotos akimirkos iš tuomečio Linkaičių kolūkio gyvenimo. Iš juodai baltų fotografijų žvelgia kolūkio pirmininkas Jonas Janavičius, motociklą „Voschod“ užvedantis pavaduotojas gamybai Juozas Žebrauskas, kolūkio ekonomistai Aldona Janavičienė ir Algis Martinaitis, vyriausioji buhalterė Elena Kvašienė, vyriausiasis inžinierius Kazys Korkus, agronomė Eugenija Putnienė, dirbtuvių vedėjas Adolfas Kalninis…

„Į biblioteką iš Jauneikių užsukusi gimnazistė Urtė Kalninytė, vartydama albumą, buvo maloniai nustebinta ir labai džiaugėsi, vienoje nuotraukoje aptikusi tuomet kolūkyje dirbusį ir savo senelį Adolfą, ir gyvulininkystėje dirbusią močiutę Joaną Kalninienę. Smagu girdėti, kad ir jaunajai kartai tie istoriniai albumai suteikia naudingos informacijos. Tik gaila, kad tuose albumuose išliko ne visos tuomečių kolūkių žemės ūkio specialistų nuotraukos, o eilinių kolūkiečių nuotraukų beveik iš viso nėra. Nejaugi jie nenusipelnė į tuos albumus patekti? Juk visų jų darbas buvo labai reikalingas ir vertingas,“ – stebisi A. Stulginskienė, tuo pačiu neprarandanti vilties, kad ne visi žmonės tas senas fotografijas dar yra sudeginę ar kitaip sunaikinę. Todėl džiaugtųsi, jei kas jas galėtų padovanoti bibliotekos metraščiui ir jį papildyti.

Taip pat bibliotekininkė iš buvusiame rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“ (vėliau – „Sidabrė“) per pusę amžiaus, nuo pat pokario laikų, išspausdintų informacijų ir kitų publikacijų kopijų yra parengusi atskirą aplanką. Toms kopijoms surinkti ir susisteminti moteris paaukojo ne vieną dieną. Mat ta informacija apima 1948-1995 metų laikotarpį. Daugelis tų publikacijų kopijų skaitytojams suteikia ypač daug naudingos informacijos ir apie žemės ūkio raidą. Pavyzdžiui, įdomu skaityti tai, jog 1952 metais tuomečiame M. Melnikaitės kolūkyje buvo laikoma net 220 vištų, 1956 metais kolūkis iš mėšlo ir fosforitmilčių gamino organinių ir mineralinių trąšų mišinius, per metus jų paruošdavo net po 200 tonų. Tais pačiais metais iš laukų vasarojus buvo suvežtas prie traktoriaus DT-54 prikabintomis metalinėmis rogėmis, ant kurių buvo galima sukrauti po 5-6 arklinius vežimus vasarojaus. Vienoje informacijoje rašoma, jog mechanizatoriai traktorines roges numato panaudoti ir cukriniams runkeliams išvežti iš laukų į aikšteles, kitose skelbiama, jog 1948 metais kolūkiečiai kerta rugius, o 1958 metais moterys išėjo į laukus linelių rišti… O 1977 metais Linkaičius išgarsino šauni moterų mechanizatorių brigada. Traktorius vairavo Ona Kurtkuvienė, Genovaitė Motiejuitienė, Eugenija Jankauskienė, Irena Misiūnaitė, Ona Minkevičienė, Alina Zutienė, Adolfina Barauskaitė, Ramutė Krunglevičienė, Violeta Sabanskytė, Irena Bagočiūnaitė.

Pastatų vaiduoklių daugiau nei naujai iškilusių

Bibliotekininkė Aleksandra Stulginskienė skaudžiausiu savo darbo biografijos puslapiu vadina 2011-uosius, kai Linkaičiuose buvo uždaryta mokykla, kurioje ji buvo išdirbusi 29-erius metus. Kai kurios pedagogės tuo laiku kaip tik išėjo į pensiją, o kitiems mokytojams teko darbo ieškotis kitur. „Paradoksas, bet būtent tą pačią dieną, kai mokykla buvo uždaryta, į ją buvo tiesiamas kabelis plačiajuosčiam internetui. Deja, mokyklos bendruomenei tuo internetu taip ir neteko pasinaudoti, – su liūdnu humoru pasakoja A. Stulginskienė. – Ištuštėjusioje mokykloje prieš penketą metų buvo planuota atidaryti Pasaulio vabzdžių galeriją, bet kol kas jos dar nėra.“

Kruopščiai visas svarbesnes Linkaičių kaimo gyvenimo datas kraštotyros kartotekoje registruojanti Aleksandra greitai suranda įrašą, kad 2009 metų gegužės 1 dieną uždarytas Linkaičių pieno supirkimo punktas, tų pačių metų birželio 1 dieną – Linkaičių ryšių skyrius. Kaimo gyventojai prarado galimybę parduoti nuo šeimos poreikių atlikusį pieną, neliko kur išsiųsti registruotą laišką, susimokėti mokesčius. Apgailėtinai atrodo buvusi kolūkio dviejų aukštų kontora, buvusios valgyklos, kur vėliau dar veikė ir kulinarijos cechas, buvo rūkomi ir kumpeliai, dešros, pastatas, taip pat dviaukštis buvusių kolūkio mechaninių dirbtuvių pastatas. Pasak Linkaičių seniūnaičio Juozo Žebrausko, valgyklos ir kontoros pastatai ištuštėjo 1993 metų pabaigoje, kai buvę kolūkiečiai išsidalijo pajus.

Kiekvienam, ir prašalaičiui, dabar yra akivaizdu, jog per tuos kelis dešimtmečius eilinių kaimo žmonių gyvenime regreso yra daugiau nei progreso. „Daug jaunų žmonių, nerasdami darbo, jau emigravo. Manau, jog daug ką pasako ir toks dėmesio vertas faktas, kad maršrutiniai autobusai per moksleivių mokslo metus savaitgaliais pro Linkaičius nekursuoja, vasarą jie važiuoja tik du per dieną, švenčių dienomis – nė vieno...“, – apibūdindama visus patogumus iš eilinio, o ypač seno žmogaus, atėmusią šių dienų kaimo realybę, liūdnai atsidūsta Aleksandra Stulginskienė. Tačiau savo pamąstymus ji užbaigė smagesne gaida – kaime jaunos šeimos vis tik kuriasi, nes negyvenamų namų tėra tik du.

Beje, kaimo seniūnaitis bibliotekininkei užsiminė, jog ir anais laikais buvo parašyta išsami kolūkio istorija. Deja, iki mūsų dienų ji taip ir neišliko.

„Galbūt kai kas norėtų informaciją apie sovietinį laikotarpį iš metraščių ir ištrinti, bet iš žmonių atminties to, visuomenės prieštaringai vertinamo gyvenimo tarpsnio, juk neišplėši“, – sako Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Linkaičių filialo vyr. bibliotekininkė Aleksandra Stulginskienė

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. lapkričio 8 d.