Žmonės ir Vilkijos vingiai

Lina RUDNICKIENĖ

Juodeikių apylinkėse – almančios Vilkijos, Latvijoje vadinamos Vilce, pradžia. Vos 48 kilometrų ilgio upelis per Joniškio rajoną raitosi kaip kokia gyvačiukė, tarsi aplenkdamas kiekvieną didesnį žolės kupstelį ar krūmelį. Upelio pakrantės apžėlusios uosiais, vinkšnomis, gluosniais, baltalksniais ir juodalksniais, medžių šakos susikabinusios su kitame krante augančiais, tad Vilkijos vandenys į priekį skubinasi kaip kokiame žaliame tunelyje. Paslaptinga, užtat ir įdomi. Nuo kelio Skaistgirys–Žagarė tilto žiūrint į upės vagą, norom nenorom pagalvoji, kad čia ne kas kita, kaip tikras gyvatynas, vilkų irštva.

Bet Vilkijos ir kitų panašių vietovardžių – Vilkmergė, Vilkaviškis, kt – vardų kilmė ir siejama būtent su vilkais. Bent jau taip mano kalbotyrininkai. Nors vietiniai čia sakosi niekada nematę šių plėšrūnų.

Planuose – kurorto bazė su viešbučiu

„Esu čia gimusi, užaugusi, bet iki šiol nesu jokio vilko mačiusi… Tik lapių pilna… Ir stirnos ganosi. Ai, dar juodasis gandras perėdavo. Tikrai retas atvejis,“ – pasakoja Ramoškių kaime netoli Vilkijos upelio užtvankos gyvenanti Regina Povilaitienė.

Vilkija ties Ramoškiais patvenkta 1969-aisiais. Kadaise vietos ūkio vadovai turėjo planų čia įrengti poilsio bazę su viešbučiu

Ramoškiai – kone gražiausias kaimiškasis rajono kurortas. Turėjo būti sovietiniais laikais, kai kaimo pašonėje Vilkiją melioratoriai užtvenkė. Pasak Reginos Povilaitienės, kitame užtvenkto upelio krante „Pergalės“ kolūkis ketino statyti viešbutį, įrengti poilsinę. Deja, gražius planus su savimi nusinešė laikmetis ir besikeičiančios santvarkos. Bet žmonių trauka į Ramoškius prie tvenkinio buvusi didelė – net Reginos klasiokai per ilgąją pertrauką iš Skaistgirio važiuodavo į Ramoškių tvenkinį išsimaudyti. Vasarą savaitgaliais tvenkinio pakrantes žmonės – vietiniai ir atvažiavę – gulte nuguldavo.

O štai kaime gyvenanti Birutė Skrupskelienė prisimena, kad sovietmečiu prie užtvankos buvo įrengtos persirengimo kabinos, medžiai genimi, šalia esantis parkelis šienaujamas. Tačiau Birute labiausiai vertina tą krentančio vandens šniokštimą, kuris ramina. „Miegi prie atviro lango, tiesiog palaima apima tą vandens triukšmą girdint. Šiemet tik anksti pavasarį girdėjau vandenį krentant. Labai trumpai. Po to seko, seko ir nuseko… Užpraėjusiais metais, po tos sausros likęs vanduo samanine žliuge apsipylė“, – apgailestauja moteris.

– Dabar kiekvieną spalio mėnesį Vilkijos vanduo apsikloja balkšva marška. Kaip kokiu veiloku. Tada net užkietėję žvejai nebežvejoja. Prasidėjus šalnoms, ta žydinti antklodė nusileidžia į užtvankos dugną ir dingsta. Kasmet vasarą vandenyje pražydėdavo lelijos – šimtai, gal tūkstančiai žiedų. Gražu žiūrėti. Dabar šiemet laukiu laukiu, kada tos lelijos sužydės – nebėra. Sako, kad jas kažkokios vandens žolės tiesiog iššienauja. Ko norėti, nuo pat užtvankos pastatymo upelis nevalytas. Nebėra vietos net nusimaudyti, – pergyvena jau 50 metų prie Vilkijos upelio gyvenanti Janina Vaineikienė.

Joniškio kraštas nuskriaustas natūralomis ežerų akimis ir upių vingiais, tad ir kaime, kad ir prie nevalytos upės užtvankos, negyvenamos sodybos greit suranda naujus šeimininkus, kurie kuriasi su viltimi, kad kada nors vis tik Ramoškiai taps kurortiniu rajono kaimu, kaip kadaise planuota.

Žuvys kaip per stalą

43 metus Ramoškiuose gyvenanti Birutė Skrupskelienė išties gali pasigirti gyvenimo prie natūralios upės privalumu: ko jau ko, o žuvies ant jų šeimos stalo niekada netrūko.

– Vyras Juozapas aistringas žvejas. Užaugęs Griginiuose ir ten žvejoti išmokęs, nuo darbų ir rūpesčių atitrūkdavo išėjęs prie užtvankos ar į jos vidurį nusiyręs valtele, meškerę įmerkęs. Daugiausia traukdavo vėgėles, ešerius, karosus, lynus, sveriančius po kelis kilogramus. Man tai labiau vėgėlės patikdavo – ungurius primena. Jau buvom tiek tos žuvies prisisotinę, kad jau lydekų tai nebevertindavom. Konservuodavom, į stiklainius susidėdavom, šeimai mažai kada trūkdavo žuvies, – pasakoja B. Skrupskelienė.

– Daug žuvies ir dabar. Užkietėję žvejai sako, kad mato plaukiojančias didžiules. Bet kaip jas pačiupti, kai užtvanka tiek prižėlusi? – antrina Janina Vaineikienė, gerai prisimenanti maždaug 1980-uosius, kai namo iš Joniškio grįžusi ir trobos duris pravėrusi net nusigando – ant stalo, o jis kokių 2,5 metro ilgio, guli didžiulė lydeka – paaugliai sūneliai sužvejoję ir parsinešę. Dabar irgi atvažiuoja į Ramoškius pas mamą, į tvenkinį tik žvilgsnį užmeta, žvejoti ir dabar norėtųsi, bet nebėra kada...

Ramoškių kaimo Vilkijos užtvanką visais laikais mėgo žvejai, čia ir dabar suvažiuojantys iš Skaistgirio, Joniškio, Žagarės. Janina Vaineikienė pati savo akimis su anūke yra mačiusi, kaip didžiulės žvejų ištrauktos lydekos, galėjusios sverti ne mažiau kaip pio 10 kilogramų, šokinėdavo ant ledo ar ant užtvankos tilto… „Kaimas turėjo itin patyrusį žveją Romą Petniūną – kada nueidavo, tada žuvį traukdavo. Dabar ir jis, kad ir grįžta kartais į kaimą, nebeturi laiko šiam užsiėmimui“, – pasakoja J. Vaineikienė. O Birutė Skrupskelienė pridės – būta ir daugiau užkietėjusių žvejų kaip Tadas Čeputis, Stasys Norvaiša būta, bet jie jau anapilin iškeliavę…

Upė talkino ir skriaudė

Aštuoniasdešimtmetė Ona Norvaišienė pasakoja dar į mokyklą neėjusi, kai tėvai į Ramoškius atsikraustė. Buvo pokaris. „Nieko čia nebuvo – tik Norvaišynė, Čeputynė ir Dantynė… Kai jau panelė buvau, gerai atsimenu Norvaišo, vėliau tapusio mano uošviu, beržynėlyje anapus Vilkijos rengtas gegužines. Pas mus muzikantai net iš Šakynos atvažiuodavo. O kaimo bernai į Dantų beržą vėliavą iškeldavo, kad, sakydavo, Stungiuose būdavo matyti... Oi, kokios smagios jaunimo sueigos prie upelio, kurio vanduo būdavo skaidrus kaip krištolas, o lankos – žalios ir vešlios“, – mena Ona, su seserimi Albina prieš beveik šešias dešimtis metų ištekėjusios už brolių Norvaišų.

Likusi Ramoškiuose ir po to, kai sukūrė šeimą, Ona melžė kolūkio karves. Rankomis, be jokių aparatų. Po to po beveik 40 kg sveriančius bidonus su pienu susikraudavo į arklio tempiamą vežimą ir skubėdavo prie Vilkijos – čia vasaromis bidonus statydavo į Vilkijos upelio vagą, kad pienas nesugižtų…

– Taip sunkiai nuo 15-kos metų dirbau. Atsimenu vieną atvejį, kai atvežiau bidunus su pienu į upės vandenį suleisti. Nežinau kaip ten buvo, kad ant upelio šlaito vežimas perkrypo ir į vandenį įkritau pirma aš, o ant manęs po to ir visi bidonai, – juokiasi Ona Norvaišienė.

Tačiau natūralios upės vandenys ir skriaudė kaimo žmones. Negali sakyti, kad labai, bet vanduo savo duoklę atsiėmė. Šio upelio užtvanka, Onos atsiminime, pareikalavo net trijų aukų. Viena iš jų – sesers Albinos 7-erių dukrytė Daivutė. Atėjo mergytė su broliu. Jis žvejojo, o ji, pasidėjusi drabužėlius ant akmens, maudėsi. Buvo liepos 15-oji, šiemet suėjo 37-eri metai nuo tos tragedijos. Žmonių pakrantėje pilna, o niekas ir nepamatė, kad mergytės kūną vanduo glemžiasi, visi galvojo, kad Daivutė taip nardo...

Potvynius keičia sausros

Janina Vaineikienė prisimena vienų metų birželį. Prieš pat Jonus buvo taip lietinga, kad Vilkijos vanduo akyse kilo. Dar vienas iš sūnų pagaliuką įsmeigė, kitos dienos rytą žiūrėsią, kiek upė bus teritorijos okupavusi. O kitą rytą visi atsikėlę savo akimis negalėjo patikėti – Vilkija jau prie tvarto su plaukiojančiomis gulbėmis. „Tais metais tvinstanti upė išlaužė Kemsių tilto užtvanką, vos neįveikė mūsiškio. Karvę, įklimpusią į maurus, vedžiausi prie namų, vežėm pašaro. O, girdėjom, kad prie Skaistgirio tuo pat metu vienas žmogus atėjęs pas gyvulius rado karvę… vandeny, tik ragai kyšojo. Tai žmogelis puolęs į vandenį, nupjovęs pavadį, kad piendavė galėtų iš vandens išsivaduoti. Išgelbėjo“, – J. Vaineikienė mena aštunto dešimtmečio pabaigą.

Dabar kitaip, vanduo jau niekada nebegasdina, nes nebepakyla. Sausros užkamavo ir Vilkiją, kuri savo vandenimis maitina Švėtę. Tačiau ir pati Vilkija iš savo donorų – intakų Kvietupio, Švėtelės, Vigrio, Versmės, Kivės – dėl ne kaži ką begauna.

Vaga nuo ištakų iki Kemsių – melioratorių reguliuota, vietomis siekia iki 2,5 metro pločio. Tų pačių melioratorių dvejose vietose užtvenkta Vilkija kraštovaizdžiui padovanojusi ne tik 4 ha dydžio Ramoškių, bet ir 10 ha dydžio Kemsių tvenkinius. O Vilkijos vaga nuo Ramoškių iki pat Latvijos sienos priklauso 63,1 ha dydžio Vilkijos hidrologiniam draustiniui, kurio teisinis statusas ir saugo Lielupės baseino Žiemgalės lygumos natūralios upės slėnį.

Dalis draustinio teritorijos (nuo Bandorių kaimo iki Latvijos Respublikos) yra įtraukta į. gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą NATURA 2000. Didesni natūralių pievų plotai išsidėstę prie upės vingių.Vyrauja purienynai , mažiau paplitę aukštaviksvynai. Vilkijos slėnyje aptinkamos saugomos augalų rūšys: paprastoji tuklė, totorinė maludė, baltijinė ir raudonoji gegūnė, raktažolė pelenėlė, epifitinė samana plunksninė pliusnė . Upelio vagoje, ant vandens skalaujamų akmenų auga labai reta saugoma samana Arnoldo skeltadantė. Draustinyje pastoviai gyvena ūdros.

„Baigia purienos išnykti, o būdavo pilni pakraščiai“, – sako J. Vaineikienė. O Regina Povilaitienė antrina: „Dabar gyvena dar ir bebrai. Kai jie toliau už kaimo Vilkiją užtvenkia, tai sausringu laikotarpiu upės vagoje gali rasti nedideles vandens properšas“.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugsėjo 14 d.