Žiemgalos istorinė ir kultūrinė atmintis verčia vis naujus puslapius

Loreta RIPSKYTĖ

Praėjusį šeštadienį Žiemgalos–Aukštaičių kultūros draugija Joniškyje pakvietė į konferenciją „Žiemgala: istorinė ir kultūrinė atmintis“, kurioje istorikas Tomas Baranauskas iškėlė intriguojančią mintį, kad lietuviškoji Žiemgala 1290 metais nebuvo užkariauta, nors būtent taip traktuojama nesėkminga sukilimo baigtis. Mokslininkui tokias prielaidas daryti leidžia faktai, kad nukariautose žemėse Livonijos ordinas nepasistatė savo pilių, nors tokia įprasta praktika, o kunigaikštis Gediminas vėliau, jau XIII amžiaus pradžioje, save skelbia ir Žiemgalos valdovu.

Apie kultūrinės ir istorinės atminties išsaugojimą kalbėjo Tervetės muziejaus įkūrėjas Normunds Jerums, sugebėjęs savo lėšomis ir bičiulių pagalba pradėti bei sėkmingai jau kelerius metus tęsti žiemgališkos pilies statybas. O apie tapatybės ir kultūrinės atminties apraiškas pranešimą skaitė Joniškio kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova.

Konferencija buvo „pagardinta“ ir žiemgališku kulinariniu paveldu.

Žiemgalių kovų etapas

Lietuvos edukologijos universiteto lektorius, istorikas Tomas Baranauskas pranešimą provokuojančiu pavadinimu „Ar 1290 metais buvo užkariauta Žiemgala?“ pradėjo nuo įprasto istoriografijoje požiūrio pristatymo. 1279–1290 metai laikomi paskutiniu žiemgalių sukilimu.

1279 metais vadovaujant Nameisiui prasidėjusios kovos 1281 metais laikinai sustojo sudarius paliaubas. T. Baranauskas primena, kad Nameisis pasidavė kunigaikščio Traidenio globai, tad su Ordinu vyko ne vien žiemgalių, bet visos tuometinės Lietuvos valstybės kova ir ją jis linkęs vadinti labiau ne sukilimu, bet karu.

Mūšiai tarp žiemgalių ir Livonijos ordino atsinaujino 1285 metais, kai magistras Vilekinas vėl pradėjo pulti Žiemgalą ir prie Tervetės pilies pasistatė Heiligenbergo pilį. Tai buvo lemiamas žiemgalių laisvės kovų etapas, karo zona apėmė teritoriją, kurioje stovėjo Duobelės, Raktės (Žagarės) ir Sidabrės pilys.

1287 metų kovo pradžioje žiemgalių suformuoti pulkai patraukė į Rygą, o vėliau – į Tervetę. Vokiečių ordino Livonijos krašto maršalas, sužinojęs apie karinę kampaniją į pačią Livonijos širdį, miesto gynybai sutelkė puspenkto šimto gynėjų. Buvo pasitelkti miestiečiai, latgaliai, lyviai ir nuspręsta priešininkus pasitikti Rygos priemiestyje.

Žiemgaliai surengė antpuolį naktį, priešingai nei tikėjosi livoniečiai, ir netikėtai įsiveržę išblaškė miesto gynėjus bei padegė jų nakvynės vietą – arklides. Pačio miesto užimti nepavyko, bet pasukę dešiniuoju Dauguvos krantu žiemgalių kariai apgulo Ikškilę. Ten prisiplėšę daug grobio jie paliko miestą skendintį liepsnose.

Livonijos krašto magistras Vilekinas, išklausęs pasiuntinio naujienas paskubomis sukomplektavo kariuomenę ir surengė atsakomąjį žygį. 1287 metų kovo 26 dieną miške prie nedidelio upelio įvyko Garuozos mūšis, kuriame žiemgaliai sumušė Livonijos krašto kariuomenę. Mūšyje žuvo ir pats magistras Vilekinas, 33 ordino broliai, gausybė kitų aukštų ordino pareigūnų.

Žiemgala nebuvo užkariauta?..

1289 metais Prūsijos kryžiuočiai stato Ragainės pilį Skalvoje, kuri bus kovų forpostas. Dabar jau Žiemgalos puolimas vyksta dviem kryptimis.

Tad 289–1290 metais žiemgaliai priverčiami apleisti Duobelės, Raktės ir Sidabrės pilis. Sidabrė buvo paskutinė, ilgiausiai priešinusis Ordinui ir galiausiai sudeginta. Po to dalis žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.

Žiemgala lieka nusiaubta, tačiau, pasak istoriko T. Baranausko, neužkariauta. Nes kur gi Ordino valdžia? Kodėl kryžiuočiai, sudeginę, suniokoję tris Žiemgalos pilis, nepastato Ordino pilių, kas yra įprasta praktika Kurše ar Latgaloje. Negana to, jie apleidžia ir savąją Heiligenbergo pilį. Susiformuoja tarsi dykra, niekieno žemė tarp Lietuvos ir vokiečių ordino valdomų žemių dalies.

Kodėl taip atsitiko, istorikas tiesiai negali atsakyti, bet daro prielaidą, kad turėjo įtakos ir ideologiniai nesutarimai bei nuostoliai bendraujant su Rygos arkivyskupu, kuris netgi apskundė Ordiną popiežiui Klemensui V. Gali būti, kad naujam Ordino magistrui Haltui pasirodė teisingiau nukreipti jėgas kita kryptimi.

Tačiau esmė, anot T. Baranausko, kad strateginis žiemgalių tikslas – iš Heiligenbergo išvyti vokiečius – buvo pasiektas.

Dar vienas įdomus faktas, kad kunigaikštis Gediminas 1323 metais dokumentuose save tituluoja lietuvių ir rusėnų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu. Tad lietuviškoji Žiemgala nėra Ordino valdoma.

Trys regiono įteisinimo bandymai

Lietuviškoji Žiemgalos dalis neužmiršta iki šių dienų. Apie tapatybės ir kultūrinės atminties keletą aspektų kalbėjusi Joniškio kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova priminė, jog legitimizuoti, tai yra – įteisinti Žiemgalą kaip regioną buvo kilusi dar kraštotyrininkui, pedagogui Juozui Šliavui. Vėliau buvo net trys gana realūs bandymai tai padaryti.

Pirmuoju atveju galima laikyti periodą, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo numatyta įsteigti 20–24 apskritis, tarp kurių – ir Joniškio. Tada atsirado oficialių siūlymų Joniškio apskritį pavadinti Žiemgalos apskritimi ir netgi atlikta Pakruojo, Pasvalio bei Joniškio rajono gyventojų apklausa, kuri parodė, kad didžioji dalis jų – net 74 procentai – tam pritartų. Tiesa, daugiausia „už“ buvo joniškiečių ir pakruojiečių, pasvaliečiai išliko abejingi. Tačiau, kaip žinia, buvo įsteigta Šiaulių apskritis.

2003 metais vėl kilo sujudimas, kai Etninės globos kultūros taryba prie Seimo užsimojo nustatyti tikslesnes etninių regionų ribas ir Joniškio rajoną ketinta priskirti Žemaitijai. Žiemgalos–Aukštaičių kultūros draugija tam ryžtingai ir sėkmingai pasipriešino.

Trečiu bandymu, kai tapatumas buvo panaudotas kaip legitiminis įrankis, I. Osipova laiko 2016 metus, kada, perskirstant pagal gyventojų skaičių buvo įkurta Žiemgalos rinkimų apygarda, kuriai priskirtas Joniškio rajonas ir dalis Pakruojo bei Šiaulių rajonų.

Entuziastas stato pilį Tervetėje

Bene įspūdingiausias Žiemgalos istorinės ir kultūrinės atminties įamžinimo pavyzdys yra kaimyninėje Latvijoje, Tervetėje, kur Žiemgalos istorijos tyrinėtojas Normunds Jerums su bičiulių pagalba sugebėjo įkurti muziejinę ekspoziciją ir pagal archeologinius duomenis atkurti trečdalį improvizuotos žiemgališkos medinės pilies. Ji statoma ir toliau. Tai daro 2–3 entuziastai savo jėgomis ir beveik tik savo rankomis, nes miško teritorijoje sudėtinga privažiuoti didelei technikai. Su europine parama pavyko tik paruošti infrastruktūrą ir įsigyti stendus, visa kita padaryta savomis lėšomis.

Pilyje įrengta ekspozicija Žiemgalos tema yra didžiausia Latvijoje. Nors Latvijos nacionalinis muziejus žiemgališkų eksponatų turi daugiau, tačiau jie guli fonduose ir tik labai nedidelė dalis prieinama lankytojams.

Kasmet N. Jerums su bendraminčiais rugpjūčio mėnesį organizuoja žiemgalių šventę. Kitąmet ji vyks jau 15-ą kartą.

O prasidėjo viskas maždaug prieš du dešimtmečius, kai architektūros mokslus technikume baigęs Normunds pradėjo domėtis istorija ir perskaitė knygų seriją apie XIII amžiaus Žiemgalą. Įspūdis buvo toks stiprus, kad jaunuolis pradėjo keliauti po minėtą regioną ir labai susižavėjo Tervetės miesteliu, kur kadaise stovėjo galinga medinė pilis, bet nebuvo jokių atminties ženklų, tik paprasta lentelė su užrašu. Kai jaunas vyras pareiškė norą įkurti žiemgališką ekspoziciją, vietos valdžios atstovai iš pradžių sakė, kad negali niekuo padėti, bet vėliau skyrė žemės, kuri liko nenaudojama, išėjus sovietų kariuomenės daliniams.

Pats N. Jerums per kelerius metus Latvijos Universitete baigė istorijos studijas, dabar vadovauja Tervetės istorijos muziejui. Jis sakė šiuo metu nuogąstaujantis tik dėl vieno dalyko. Tervetėje įkurtas gamtos parkas su įvairiais pažintiniais takais, kur galima sutikti ir nykštukų,ir raganų, susipažinti su ktiais pasakų personažais, „nusiurbia“ labai daug lankytojų, kuriems terūpi lengvos pramogos. Tačiau entuziastas džiaugiasi, kad tikrai nemažai atvykstančių muziejaus lankytojų – maždaug 50 procentų, sudaro lietuviai.

Konferencijos, kuri buvo Žiemgalos–Aukštaičių draugijos 20-mečiui skirto ciklo vienas iš renginių, pabaigoje visus žiemgališkais ruginių miltų virtieniais (kleckais), ožkos sūriu ir kitomis gėrybėmis vaišino Žiemgalos kulinarinio paveldo asociacija (vadovas Arūnas Činčys). Renginį organizuojant prisidėjo Lietuvos kultūros taryba, Joniškio rajono savivaldybė, Joniškio kultūros centras.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. spalio 18 d.