Paudruvę mena tik dvaro pastatai

Loreta RIPSKYTĖ

Bebaigiantis nykti medinis Paudruvės dvaro gyvenamasis pastatas saugoja šimtmečių paslaptis ir glaudžia vienintelį likusį gyventoją. Žmonės pasakoja, kadaise iš šio dvaro iki tolumoje ant kalvelės iškilusių kapinaičių vedus požeminį taką. O dvare augusi, dabar visai šalia esančiuose Girdžiūnuose, glaudžiai susijusiuose su Paudruve, gyvenanti Stasė Jašinskiene, prisimena dar kerojusį ąžuolą su gandralizdžiu, prie kurio, pagal girdėtus iš senolių prisiminimus, kadaise būdavo plakami dvarininkui nepaklusę ar prievolių neįvykdę darbininkai, baudžiauninkai.

Žuvis kibirais semdavo

Vokiško statybos stiliaus Paudruvės dvaras įsikūręs prie kelio Joniškis–Drąsutaičiai. Nuo seno Paudruvę sudarė dvi dalys. Vienoje gyvenvietės pusėje formavosi Girdžiūnų kaimas, kitoje – stovėjo dvaro pastatai.

Pro šalį teka Juodupės ir Audruvio upeliai. Pagal pastarąjį, manoma, dvarui suteiktas vardas.

Šiame dvaro pastate taip pat kažkada gyveno žmonės, bet kilęs gaisras nuniokojo, o vėliau savo darbą padarė ir gamta

Rašytiniuose šaltiniuose Paudruvė Šiaulių valsčiuje minima nuo XVI amžiaus. 1576 metais Simonas Giedgirdas (Eigirdas), testamentu savo žmonai paliko du dvarus – Kampus (Vilkijos valsčiuje) ir Paudruvę (Šiaulių valsčiuje). Jo sūnus Jonas 1593 metais dvarą pardavė netikram broliui Matui Eigirdui. 1667 metais Paudruvės bajorkaimyje minimi keli savininkai: Lukas Daugėla, Baltramiejus Daugėla, Vaitiekus Daujotas, Martynas Eigirdas, 1690 metais: Albrechtas Daujotas, Mykolas Daujotas, Stanislovas Eigirdas ir Gertrūda Eigirdienė.

1775 metais nurodyti du Paudruvės dvarai: vienas jų su Andriūnų, Nemeikšių, Padirvėnų palivarkais priklausė Teklei Komorauskienei, kitas – Martynui Daujotui. Iki 1854 metų Paudruvės Antano Burnevičiaus dvarui priklausė Paudruvės ir Medikuičių kaimai. Apie 1841 metus dvare gyveno Vincento Landsbergio šeima.

Pasak vienų šaltinių, Paudruvės dvarą apie 1854 metus nusipirko Johana Kupfer–Erndorf iš Kuršo, kitų – 1879 metais Paudruvės–Gervelių dvarą įsigijo Henrikas Erndorf–Kupferis. Dvaras 1881 metais apėmė 265 dešimtines dirbamos žemės, 15 blogos ir 122 miško. Savininkui gyvenant Zalytės dvare Kurše einamuosius reikalus tvarkė nuomininkas. 1910 metais dvaras pasidalintas tarp 6 paveldėtojų. Po 1918 metų žemės reformos jš nusipirko broliai Lauciniai, pagal tautybę latviai, kurie valdė iki 1945 metų. Po to dvaro sodybos pastato vidus buvo pertvarkytas, jame apsigyveno kolūkio darbininkai.

Paslaptingasis tunelis

Pagrindinis dvaro pastatas – medinis, po juo – akmeniniai rūsiai su skliautuotomis lubomis, matomos nišos su užmūrytais langais. Pagal buvusių gyventojų pasakojimus, rūsyje veikusi dvaro virtuvė, gamintas valgis.

Nuo senų laikų iš lūpų į lūpas sklinda kalbos, kad į šiuos rūsius nuo Paudruvės kaimo kapinaičių vedė požeminis tunelis, iškastas net po Audruvio upeliu. Požeminė perėja tęsėsi gal porą šimtų, o gal ir daugiau metrų, ir esą vedė link buvusių dvaro savininkų Burnevičių kapų.

Kai tunelis buvo iškastas, šeimininkai dar turėjo būti gyvi. Spėjama, kad tai – atsarginis išėjimas, jei kada prireiktų gelbėtis, pabėgti. Bet tikroji jo paskirtis nežinoma. Dvare gimusi ir augusi Stasė Jašinskienė, dabar gyvenanti Girdžiūnuose, sako, kad tunelis prasidėjęs po gonkomis, kur vaikai mėgdavo žaisti, ten buvo lopas, plytomis užmūrytas. Tačiau netoli anga vedusi, nes kelią tunelyje užtvėręs užvirtęs akmuo. Kadaise, moteriai teko girdėti, ten slėpdavęsi ir stribai.

Pradinė mokykla miškelyje

O Audruvės upelis, dar nemelioruotas, patvindavo plačiai, net su batais sunku būdavo perbristi, kulniuojant 4,5 kilometro į mokyklą Kalviuose. Vieną melžėją sūnus, avėdamas ilgais žvejo batais, pernešdavo ant rankų per potvynio vandenis tiltu, kad galėtų į darbą sausa nueiti. S. Jašinskienės mama taip pat dirbo fermoje su dar 10 moterų brigada, kurios kiekviena turėjo po 15 karvių pamelžti rankomis.

„Tada jau buvau vyresnė. O tris pradines klases baigiau taip vadinamoje Mačiulynėje vidury miško. Gerai, kad iš dvaro keturiese eidavome, kitaip žiemos rytais, kai tamsu, būtų buvę nedrąsu, – pasakoja Stasė Jašinskienė. – Mokėmės vienoje patalpoje visos pradinės klasės – daugiau nei dešimt vaikų (kai liko dešimt, mokyklą uždarė – aut. past.), kuriems vadovavo viena mokytoja, toje Mačiulynėje ir gyvenusi. Įėjus į pastatą būdavo erdvi salė, o toliau klasė ir išsidėstę keli kambariai. Mes, mokiniai, atsinešdavome pietus pavalgyti. Bet buvo vaikų iš sunkiai besivertusių šeimų, kurie neturėdavo nieko, žiemą ateidavo be pirštinių, be vilnonių kojinių. Mokytoja jiems bent karštos arbatos išvirdavo.“

Mačiulynės dabar nelikę, tik samanomis apžėlę, krūmokšniais apaugę vos pastebimi pamatai. Šioje vietoje bites laiko Dalė ir Sigitas Paršukai. Dalė – taip pat kilusi iš Paudruvės dvaro. Ji kartu su Stase klampodavo laukais į mokyklą, kurios aplinka, kiek mena, atrodė labai kruopščiai sutvarkyta, apsodinta įvairiomis gėlėmis.

Moteris veda medžių apglėbtu keliuku, ranka rodo į nušienautą aikštelę, kurioje kadaise buvo mokomieji daržiukai, juose mokiniai sodindavo daržoves, gėles. Tolėliau driekėsi takeliai, kuriais bėgiodavo per kūno kultūros pamokas.

Dvare ir vaidendavosi

S. Jašinskienės atmintyje išlikęs prie dvaro augęs didžiulis ąžuolas su gandralizdžiu, prie kurio, kaip teko nugirsti iš vyresniųjų pasakojimų dar būnant vaiku, dvarininkas bausdavo savo tarnus, juos plakdavo rimbais.

Vietos gyventojai vyrai mėgdavo kieme žaisti puskvadratį. Į kompaniją priimdavo ir vyresnius paauglius.

Iki dvaro atvažiuodavo autobusas, apsisukdavo ir keliaudavo atgal į Joniškį. Juo net visi, susirinkusieji į Stasės jaunesnės sesers krikštynas, dardėjo į miesto bažnyčią. Pilnas buvo autobusas, juk retas kuris tada automobilį turėjo.

Dvare vaidendavosi. Būdama gal 12-os metų girdžiūniškė regėjo užkrosnyje „išdygusią“ mergaitės baltais plaukais ir suknele, juodomis akimis figūrą. Po to nejauku darėsi miegoti. O jos šviesaus atminimo tėvelis, nagingų rankų meistras, galėdavęs išardyti ir sutaisyti, surinkti bet kokį radijo aparatą, tranzistorių ar kitą buities prietaisą, kartą pajuto tokį smarkų smūgį iš apačios į stalą, kad visos tuos metu išardyto laikrodžio detalės išlakstė pasklisdamos po kambarį.

Dvaro gyventojai ilgą laiką neturėjo elektros, tad pasižiebdavo žibalinėmis lempomis. Kadangi ir šulinys iškastas gerokai vėliau, S. Jašinskienė atmena, kad vaikystėje eidavo vandens parsinešti už kelių šimtų metrų į fermą. Ant tvarto stūksodavo didžiuliai kubilai, į kuriuos vanduo būdavo pumpuojamas iš giluminio gręžinio.

Gyventojai dažnai mainėsi

Dvare apie šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį gyveno keturios šeimos. Jos mainėsi, vieni išsikeldavo, nauji ateidavo. Dar prieš 5–6 metus gyveno keturi žmonės, dabar likęs vienintelis Alfonsas Jašinskas, kuriam kompaniją palaiko katinas. Sako, dar buvo gandrai, susukę lizdą ant aukšto dvarui priklausio pastato, kadaise kilus gaisrui nuniokoto, kamino. Tik palikuonių paukščiai kažkodėl neišperėjo.

Tamašauskai, Balčiūnai, Banevičiai, Jonkai, Žarkauskai... Tokias gyventojų pavardes atsimena S. Jašinskienė.

Žmonės buvo įkurdinti ir dvaro sandėlyje, kuriame įrengė šešis butus. To sandėlio tokios plačios akmeninės palangės, kad galėdavai atsigulti ir miegoti.

S. Jašinskienės tėvai iš dvaro išsikraustė, nusipirkę sodybą pamiškėje, nes labai norėjo nuosavo namo. Vėliau jie perėjo gyventi į šalia prisiglaudusius Girdžiūnus. Pati Stasė trejus metus mokėsi Klaipėdoje, įgijo siuvėjos amatą, baigė vidurinę mokyklą, bet paskui grįžo į tėviškę. Sako, kad miestas jos niekada netraukė.

Ponas labai mylėjęs arklius

Prieš mažne 90 metų aplinkinėse pievose laigė arkliai, ganėsi 40 karvių. Tai prieš šešerius metus žurnalistei pasakojo jau tuo metu vyriausia, dabar Anapilin iškeliavusi Girdžiūnų kaimo gyventoja Pranciška Kaziulienė, kuriai pačiai, dar mažai mergaitei, teko tas karves ganyti.

Dvaras turėjo daug bičių, didelį sodą, kurio obuolių ar kriaušių bernai eidavę vogti. Nors ponas Lacinis nebuvo „skūpus“, leisdavo ir tarnams jų saldumo paragauti. O derliui nunokus, visą parduodavo žydams.

Ponas važinėjo karieta, labai mylėjo arklius. Kai jis mirė, tais pačiais arkliais, anot P. Kaziulienės, buvo išgabentas į kapines.

Dvaras, pamažu gožiamas gamtos, belieka tik dar ten kadaise gyvenusių žmonių atsiminimuose.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugpjūčio 28 d.