Kemsius gaubia ramybė

Janina ŠAPARNIENĖ

Prie vienintelės gatvės išsirikiavusias Kemsių kaimo sodybas gaubia ramybė ir žaluma – seniai nebėra nei šlapių vietų, nei kemsynais vadinamų krūmų krūmokšnių. Kalbama, kad šie senovėje ir davę kaimui vardą. Kemsiuose net išlikęs senojo lietuviško kaimo paprotys kur nors išėjus ne užrakinti, o tik užremti pagaliu duris – palikti ženklą, kad šeimininkų šiuo metu nėra. Kemsiečiai žinomi tuo, kad prasidėjus Atgimimui ėmė organizuoti kraštiečių sambūrius – kartu su pirmaisiais tokių renginių iniciatoriais šalyje.

Kur vingiavo Vilkija

Iš Nijolės Guntytės – Kaikarienės namų matyti kitapus gatvės, laukuose kylantys aukšti medžiai. Jie žymi kemsietės gimtinės, buvusio senojo Gunčių vienkiemio vietą.

"Gunčiai, Strockiai, Kipšai, Giliai, Šležai, Jarai, Dantos, Rudauskai, kelios šeimos Kaikarių, Gasparaičiai", – prisimena buvusių vienkiemių šeimininkų pavardes Nijolė.

Rimas Augustis žmonos Juozapotos gimtiesiems Kemsiams išdrožė kryžių

Pro tuos vienkiemius, vienur toliau, kitur arčiau, vingiavo Vilkijos upeliukas. Anot N. Kaikarienės, vanduo būdavęs toks skaidrus, minkštas, kad puikiai tikęs skalbti drabužius. Vilkijoje žmonės prisigaudydavę daug žuvų, vaikai maudydavęsi.

Nijolės tėvai turėjo 28 hektarus žemės, augino daug gyvulių. Ūkis garsėjo gerais arkliais. Tie arkliai ir lėmė, kad Nijolės tėtis žmoną parsivežė net iš Gruzdžių (Šiaulių rajonas).

"Šeimoje buvo pasakojama, kad anksti našlaičiu (gal penkerių metų) likęs tėtis ilgai nevedė, namuose šeimininkaudavo močiutė. Sulaukęs keturiasdešimties, Žagarės bažnyčioje tėtis nugirdo kaimynus kalbant apie Gruzdžių ūkininką, turintį keturias dukras. Ir sumanė nuvažiuoti ten su piršliu – taip anuomet buvo daroma. Iki vestuvių mano tėvai buvo susitikę tik du kartus. Seneliui, mamos tėčiui, patiko gražūs piršliomis atvažiavusiojo arkliai – tai ir liepė dukrai tekėti už gero ūkininko. Mama už tėtį buvo jaunesnė penkiolika metų", – mena N. Kaikarienė.

Ramus gyvenimas truko neilgai. Pokariu sovietinė valdžia ėmė persekioti ūkininkus, ištrėmė Kaikarius, Dantas, Šležus, Rudauskus... Nijolė tuomet buvo maža, tačiau pamena, kad mama visą laiką buvo pasiruošusi džiovintos duonos – jeigu į namus užgrius trėmėjai, turės nusivežti į Sibirą. O į valsčių su reikalais nueidavęs tėtis grįždavo ir primuštas. Valdžia įtarinėjo, kad pas Kemsių Gunčius lankosi tose apylinkėse veikę partizanai. Nes jų giminaitis Pranciškus Guntys buvo miške.

1950-aisiais Nijolės tėtį pražudė vėžys. Mamai teko rūpintis ne tik dviem mažais vaikais, bet ir senyvo amžiaus anyta. O neužilgo sovietinė valdžia ėmė kurti kolūkį. Iš šeimos, kaip ir iš kitų ūkininkų, atėmė ir žemę, ir gyvulius, ir dalį sodybos.

"Viename mūsų tvarte laikė kolūkio kiaules, o kitame buvo veršeliai – mama dirbo toje fermoje. Viena dirbdama, išgalėjo į mokslus išleisti tik jaunesnįjį brolį", – mena N. Kaikarienė.

Pati Nijolė, baigusi pagrindinę mokyklą, vos sulaukusi šešiolikos išėjo dirbti į kolūkio fermą – melžti karves. Reikėjo padėti šeimai, nors uždarbis buvo menkas.

N. Kaikarienė visam gyvenimui liko Kemsiuose. Ištekėjo už kaimynų, tremtinių Kaikarių sūnaus Antano. Kaikariams po dešimties ar vienuolikos metų, praleistų Krasnojarsko krašte, buvo leista grįžti namo. Po medinės Gunčių trobos stogu jauna šeima susilaukė sūnelio.

Atgal į kaimą

1968-aisiais Kemsių apylinkes apniko melioratoriai. Gunčių vienkiemio gyventojams už sutikimą keltis į kaimą buvo pasiūlyta apie 5-6 tūkstančius rublių, tuomet nemaža suma.

Susiruošusiems statytis naują namą Nijolės teta, tėčio sesuo minėjo parodysianti, kur likęs senosios Gunčių sodybos (stovėjusios iki persikeliant į vienkiemius trečiajame dešimtmetyje) šulnis – kad jaunimas galėtų grįžti prie šaknų. Bet tame sklype kiti žmonės pradėjo statybas greičiau...

Vienos šeimos iš vienkiemių kėlėsi į Kemsius, kitos išvažinėjo į Skaistgirį, kitas vietoves.

Gyventojų sumažėjo, nors tarpukaryje, 1923-aisiais, buvo suskaičiuota 166 kemsiečiai. 2001-aisiais jų beliko 77, 2011 metų surašymo duomenimis Kemsiuose gyveno 54 sodiečiai.

"Melioratoriai ne tik sodybas su žeme sulygino – ir Vilkijos upelį grioviu pavertė. Vanduo jame pasikeitė, liko dumblinas, pakrantės apžėlė... Už kaimo upelis užtvenktas, giliame tvenkinyje buvo galima maudytis... Baigus melioraciją, surengta šventė, pastatytas akmuo su lenta."

Vieni iš nedaugelio Kemsių senbuvių, Ona ir Stasys Jatuliai, skaičiuoja, kad šiuo metu likę gal penkiolika gyvenamų sodybų ir vienas kitas žmogus kaimo aštuonbutyje. Iš pastarųjų ne vienas tik retkarčiais pasirodo – kaip ir iš daugelio sodžių, žmonės išvažinėję uždarbiauti užsienyje.

"Iki melioracijos aplinkui būdavo kemsynai – krūmynai, pelkėse laikydavosi vanduo. Kai antys į tą vandenį nueidavo – būdavo sunku sugrąžinti. Nueiti į mokyklą būdavo sunku, bet užtat augo mėlynės, spanguolės, Vilkijoje ne tik žuvų, bet ir vėžių prisigaudydavome", – prisimena S. Jatulis.

Onutė atitaria, kad nuo tų krūmynų ir kaimo pavadinimas kilęs.

1989-aisiais Kemsių gyventojai Stanislavos Makauskaitės – Kaikarienės iniciatyva ėmė rengti kraštiečių sambūrius.

Pirmojo tokio renginio albume Jarų giminės atstovas vilnietis pedagogas Virginijus Jaras įrašė graudų klausimą – kur dingo senieji vardai Rūtbala, Prūdupys, Vilkytis... Albume įrašytas ir atsakymas: buvęs brigadininkas Aleksas Jaras papasakojo, kad pirmiausiai melioratoriai pasuko į krūmų pilnus Jankeliškių laukus: po du traktorius sujungę, plūgais arė griovius, vėliau rišo plieninius lynus ir tempė į lauko pakraštį akmenis. Po to traktoriai pasukę į Spanginę ir Spanginėlę.

Kaikarių giminė didžiavosi sodyboje išlikuisu šimtamečiu ąžuolu – teigiama, kad jo kamieno apimtis – 5 metrai, o medį net patys seniausi kemsiečiai atsimena tik vešlų, plačiai skleidžiantį šakas. Dar vienas jo išskirtinumas – dešimtmečius ąžuole buvo gandralizdis, iš jo išskrido kartų kartos gandriukų... Bet prieš keletą metų (anot S. Kaikarienės – 2013-aisiais, S. Jaro nuomone – užpernai) į ąžuolą trenkė žaibas. Išgasdinti gandrai persikėlė ant elektros stulpo ir į senąjį lizdą nebegrįžo.

Į pirmąjį susitikimą suvažiavo apie 160 kemsiečių bei jų palikuonių – nuo žilagalvių senjorų iki mažų vaikų.

Tradicija kraštiečiams susibėgti kas dvejus metus gyvavo kurį laiką, bet ilgainiui ėmė blėsti. Nes retėjo ir pačių kraštiečių būrys – S. Kaikarienė kemsiečių sąrašuose vis daugiau pavardžių apibraukdavo juodais rėmeliais...

1995-aisiais kaimo žentas Rimas Augustis Kemsiams išdrožė naują ąžuolinį kryžių – jis pastatytas ir pašventintas šalia senojo, sodžių saugojusio nuo 1905-ųjų.

Naująjį kryžių kemsiečiai prižiūri iki šiol: jis aptvertas tvorele, puošiamas gėlėmis, tvarkoma kryžiaus aplinka. O senasis jau sunyko.

Kemsiai istorijoje

Tinklapyje Voruta.lt 2010-aisiais spausdintame straipsnyje "Skaistgirio krašto praeitis" Kemsiai minimi nuo 1778-ųjų – tais metais kaimas, turėjęs 1 činsšinį (mokėjusį žemės mokestį) ir 10 lažinių dūmų (kiemų) buvo priskirtas Žadeikių dvarui.

1801-aisiais rašytoje Žadeikių dvaro inventoriaus knygoje rašoma, kad Kemsių kaimas turėjo dvylika valakų, kuriuos valdė kontraktininkas (nuomojęs žemę iš dvaro) ponas Petras Gorodeckas, bei baudžiaunininkai – dešimtininkas (vaito padėjėjas, mokėjęs mažesnį činsšo mokestį) Jonas Kardinskas, Jurgis Bičiušas, Kazimieras Guntys, Juozapas Kardinskas, Motiejus Matkaitis, Simonas Platakis, Pranciškus Šliažas, Jokūbas Šurkus ir Martynas Šurkus.

Apie 1830-uosius Kemsiai buvo perduoti Petraičių dvarui. 1922-aisiais kemsiečiai dar ūkininkavo prorėžiuose. 1930-aisiais minimas Jono Rudausko malūnas.

SSSR okupavus Lietuvą, jau 1940-aisiais buvo atimta dalis žemės iš Kazio Mandeikio (turėjusio 50,33 ha, jam buvo palikta 30 ha). 1945-aisiais įvykdyta antroji sovietinė "žemės reforma": iš kovojusių su okupantais ūkininkų (arba turėjusių kovojančių giminių) Prano Gunčio, Kazio Mandeikio ir Jono Rudausko atimtas visas turtas: žemė, namai, gyvuliai...

1950-aisiais Kemsiai buvo priskirti naujai sukurtam Žagarės rajonui.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugpjūčio 17 d.