Kuisiai – kaimas, kurį išgarsino rašytojos vardas

Loreta RIPSKYTĖ

Kuisiai – vienos gatvės neasfaltuotas, didelių medžių apglėbtas kaimas beveik Joniškio miesto pašonėje, kuriame rikiuojasi vos keliolika sodybų: dauguma su medinukais namais, šviečiančiais baltais langų rėmais, išrikiuotais kibirais. Greta jų kur ne kur sušvyti renovuoti pastatai, gėlynų raštai, pašonėje suklega gandrų šeimyna.

Nėra Kuisiuose nei mokyklos, nei bibliotekos, nei bendrovės, net parduotuvės, bet šioje žemėje gimė, vasaras leisdavo ir didelės apimties kūrinius subrandino rašytoja, dailininkė, magiškojo realizmo ir visaapimančios gaivališkos vaizduotės kūrėja Jolita Skablauskaitė (1950–2018). Tarsi trąši žemė ir namus iš žmonių atsikovojanti gamta būtų tapusi jos kūrybos syvais.

Kodėl kaimas kadaise gavo tokį vardą, dabar jau niekas negali atsakyti, tik tos pačios J. Skablauskaitės giminaitė Aldona Pakalnienė juokiasi: turbūt Kuisių (tarmiškai uodų – aut. past.) galybė būdavusi.

Šiame name Kuisių kaime prabėgdavo šviesaus atminimo rašytojoso Jolitos Skablauskaitės kūrybinės vasaros

Melioracija nušlavė Kuiselius

Kuisių kaimo gyventojų Aldonos ir Tado Pakalnių sodyba – pirmoji iš kairės, vos įsukus nuo Joniškio miesto pusės. Nemenkas plytų mūro namas, statytas 1964-aisiais, atviras nuo pagrindinio kelio, jo neužstoja nei medžiai, nei aukštos gyvatvorės. Atvira, kaip ir jos namai, pati Aldona, pakviečianti prisėsti lauke saulės atokaitoje ant suoliuko.

„Mano pirmieji gyvenimo metai prabėgo netoliese, jau nebeegzistuojančiame Kuiselių kaime. Ten, kur dabar laukai plyti, stovėjo gal septyni nameliai, kuriuos apie 1964-uosius melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus. Žmonės išsikėlė į gyvenvietes. Kai buvau maždaug trejų metų, mes taip pat atėjome arčiau, į Kuisius, tik dar kitapus kelio, vedančio į Daunoravą. Tėvelis, Marcijonas Skablauskas, nuo džiovos mirė anksti, 1957-asiais, tad likome mes trys vaikai su mama. Tačiau sugebėjome kartu naują namą pasistatyti, persikėlę į šią pusę. Jau buvome beveik suaugę, vyresnieji sesuo ir brolis – dirbantys, tad visi susidėjo. Norėjome turėti būstą, kuris būtų erdvus, kiekvienam po kambarį, o dabar jau sunku apeiti, kai likome tik dviese su vyru“, – sako A. Pakalnienė. Jie užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą, turi aštuonis anūkus ir net devynis proanūkius. Dukra arti – Joniškyje, sūnus, kaip ir pusė Lietuvos šeimų artimųjų – užsienyje. Bet anūkai, proanūkiai veržiasi pas senelius į kaimą. Ir dabar, kai lankomės, aplink senolę vaikšto proanūkė Saulė.

Daugiausia rikiuojasi medinukai

Kuisiuose – tyku, ramu. Nors artėja vidurdienis, žmonių beveik neregėti, tik jaunuolis pralekia dviračiu vienintele kaimo gatve, o jos pabaigoje pievą trimeriu šienaujantis vyriškis sako esąs ne vietinis – iš Kalnelio kaimo, ūkininko pasamdytas aplinką sutvarkyti.

A. Pakalnienė skaičiuoja: per visus Kuisius tėra keturi vyrai ir bene 12 moterų, stovi gal 14–15 namelių. Absoliuti dauguma jų – mediniai, kai kurie apmūryti, kaip ir kaimynės Aldonos Narbutienės, kuri kadaise savo tėvų medinę trobą parsigabeno iš tėviškės, o paskui „apsiuvo“ plytomis. Plytų mūro gal tik trys keturi namai, iš kurių vienas, pačios naujausios statybos – sovietinis aštuonbutis, kur šiuo metu užpildyti tik trys butai.

„Niekada nebuvo kaimas didelis, tik daugiau gyvybės anksčiau girdėdavosi. Jaunystėje sodyboje prie kaimo galo, kur vienas namo galas apmūrytas, kitas ir likęs medinis, aikštelėje vykdavo šokiai, gegužinės. Po didžiuliu uosiu prismaigstydavome ratu beržų, alksnių ar kitų medžių šakų, taip papuošdami teritoriją, o mano brolis Jonas, kurio jau 16 metų nebeturiu, virkdydavo armoniką. Arba leisdavome plokšteles, kažkas turėjo gramofoną. Visi smagūs, linksmi, sukdavomės valso sūkury, trypdavome pasiutpolkes“, – nostalgiškai į praeitį mintimis nugrimzta Kuisių kaimo senbuvė.

Melžėjų chalatai buvo kaip sniegas

Mozūraičiai, Kalvaičiai, Janušai, Skablauskai, Parfionovai... Šias pavardes vardija jau minėta A. Pakalnienė ir 52-ejus metus Kuisiuose praleidusi Teresa Stagienė, dabar savo namus palikusi sūnui ir persikėlusi į Joniškį.

„Atvažiavau iš Žemaitijos, Kelmės rajono. Mama mirė, kai buvome dar maži vaikai, augome pusiau našlaičiai, tėvelis – veterinorius, nuolat pas žmones, ūkyje pas gyvulius, tad anksti stengėmės dirbti ir užsidirbti. O Joniškio rajone, žemdirbiškame, derlingame krašte, geras algas mokėjo. Pakvietė atvažiuoti giminaitė, taip ir padariau. Metus gyvenau Kuisiuose pas tokią Oną Peleckaitę, jai padėdavau tvarkytis, eidavau kilometrą iki ganyklos jos karvę pamelžti. Ūkyje taip pat dirbau melžėja. Mūsų direktorė Aldona Gudaitė buvo griežta, užtat tvarka – viskas blizgėte blizgėjo. Melžėjos vilkėdavo švariais, baltais chalatais – lyg sniegas, karvių uodegas plaudavome, gėlynai prie fermos žydėdavo. Kai tikrintojai atvažiuodavo, stebėdavosi: gal specialiai pasiruošta, – pasakoja ilgametė Kuisių kaimo gyventoja. – O darbštumas žmonių... Vienas vyras su žmona 150-iai karvių papildomo pašaro per dieną suspėdavo dalgiu pripjauti ir pakrauti ant transporterio. Kiti mėšlą rankomis su šakėmis kraudavo į vežimus – taip lygiai, dailiai, kaip degtukus į dėžutę.“

Kaip gelbėjo po gaisro

Darbšti moteris daug kuo gyvenime užsiėmė: buvo brigadininkė per patį kolūkių dalinimosi vajų, pasimokiusi kulinarijos šešerius metus Satkūnuose dirbo virėja, ir siūti puikiai mokėjo – per vestuves vilkėjo savo rankų darbo suknele, ne vieną kaimo gyventoją pakrikštijo, padėjo palaidoti, suėjimuose, jubiliejuose šeimininkavo, vestuvėse su vyru piršliais buvo. Žodžio kišenėje neieškanti moteris – iš žinomos Lietuvoje giminės. Jos antros kartos pusseserė – Viktorija Prėskienytė–Diawara, muzikos grupės „Skamp“ nario Viktoro Diawaros mama, neseniai iš Malio sugrįžusi gyventi į Lietuvą. Bet jai gyvenant Afrikoje nebuvo lengva bendrauti, dažniausiai atsiųsdavo tik sveikinimus didžiųjų švenčių progomis.

T. Stagienės atmintyje iš senųjų Kuisių gyventojų tebežmėžuoja balta skarute ryšėdavusi, ilgą sijoną ir prijuostę dėvėdavusi Morkūnienė, kurios vardo nebepamena, Ona Rasikienė, girdavusi, kad labai darbšti esanti.

„Gyveno Kuisiuose toks Kiudelis. Žmogus aklas buvo. Per pačias Velykas sėdėdami už stalo pamatėme per langą rūkstančius dūmus ir išgirdome pokšintį šiferį. Namukas ten mažas, medinis. Pasirodo, nematantis žmogus netyčia apvertė žibalinę lempą, ugnis pagavo sienų tapetus ir viskas suliepsnojo, – mena T. Stagienė. – Įkinkėme arklį į vežimą ir patraukėme per kaimą: anyta davė pagalvių, antklodę, šimtasiūlę, pridėjome apatinių rūbų, atidavėme spintą, kiti žmonės – lovą. O per kiemus einant kas 40, kas 20, kas 5 rublius aukojo. Iš viso apie 400 rublių iš gyventojų surinkome. Kai padegėliui senukui nunešėme pinigus, jis čiupinėjo, čiupinėjo banknotus ir verkti pradėjo, net ant kelių klauptis prieš mus norėjo.“

Ryškiausia krašto asmenybė

O kur dar Ona Skablauskienė, Marcelė Skablauskienė. Skablauskų šiame krašte „užderėję“. Pati žinomiausia giminėje – rašytoja, dailininkė Jolita Skablauskaitė, vasaras leisdavusi gimtojoje sodyboje.

„Ji išeidavo pasivaikščioti, atsisėsdavo ant bendrovės paliktų didelių svarstyklių ir kažką mąstydavo. Gal į galvą ateidavo knygų veikėjai“, – svarsto pusseserė Aldona Pakalnienė (Skablauskaitė).

O Teresa Stagienė pasakoja dažnokai užeidavusi pas rašytoją, nunešdavusi naminio pieno, kitų produktų, kitą sykį sutvarkė šulinį – pririšo nutrūkusį kibirą. Numegzdavo kojinių žiemai.

„Ji itin mėgo bendrauti su mano anūkėlėmis. Vesdavosi vidun, rodydavo piešinius ant sienos, daug pasakodavo, gal savo kurtas pasakas, – prisimena buvusi Kuisių kaimo gyventoja. – Ne visi kaimo gyventojai ją suprasdavo, laikė keistuole. Bet meno žmonės ir būna kitokie. Kaip ir mes, žemės žmonės, turime savų keistybių.“

Dabar sodyba, kur vasaromis gyveno rašytoja, parduota, nupjauti ją gožę krūmokšniai, žolės, kurios sumedėjusios pasiekdavo žmogaus ūgį. Tokia aplinka žadino kūrėjos vaizduotę.

Rašytojų sąjungos narė Jolita Skablauskaitė – neabejotinai ryškiausia šio krašto asmenybė. Ji 1986 metais debiutavo apsakymų ir apysakų rinkiniu „Tik šviesūs paukščiai naktyje“, už kurį buvo apdovanota Antano Jonyno premija. Išleido apsakymų ir apysakų rinkinius „Liūnsargių moteris“, „Trečiasis tūkstantmetis“ , romanus „Žolių kartumas“, „Mėnesienos skalikas“, „Kitas kraujas“, „Septyniadangė erdvė“, „Brudenis“, „Sado sindromas“, „Žiežulės“. 1998 metais apdovanota Žemaitės premija už romaną „Mėnesienos skalikas“. Po mirties 2018 metais išėjo apsakymų rinkinys „Fatum“.

Kuisiai – uodai

Kodėl Kuisiai taip pavadinti, nei vietos gyventojai, nei Satkūnų seniūnė Regina Butkienė negali atsakyti. Kaimas įsikūręs prie prie Kuisupio (Sidabros intakas).

„Gal kartais daug būdavo kuisių – uodų? Kitapus kelio už fermos kadaise augo miškelis, ten grybų prisirinkdavome: guočių, paalksnių, baltikių. Bet melioracija ne tik Kuiselių sodybas, bet ir tą miškelį sunaikino“, – įdomaus pavadinimo atsiradimo priežastį bando narplioti A. Pakalnienė.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugpjūčio 10 d.