Niūraičiai neniūrūs žaliomis sodybomis ir garsiais žmonėmis

Loreta RIPSKYTĖ

Gataučių seniūnijos Niūraičių kaimas – paskendęs vešlių, siūbuojančių medžių žalumoje, apsuptas brandžių laukų, su šalia prabėgančia geležinkelio bėgių gija. Prie jos dar stūkso dviejų aukštų pastatas be langų – buvęs punktas, kuriame gyveno trys geležinkeliečių šeimos. Ant jo pritvirtinta lentelė su gatvės pavadinimu „Prisiminimų“. O jie dar gyvi 82-ejų kaimo gyventojos Juzės Jakubkienės, gatautiškės mokytojos, renkančios istorinius duomenis, Julijos Verbušaitienės lūpose. „Visai neniūru čia vasarą. Tik kai žmonės išvažinėja į darbus mieste, gal tada kaimo būsena labiau atspindi pavadinimą“, – šypsosi niūraitiškė Zina Greičiūnienė.

Tėvelis grįžo iš Amerikos

82-ejų metų Juzė Jakubkienė – viena seniausių Niūraičių kaimo gyventojų: „Aš šitoje sodyboje gimiau, užaugau, ištekėjau ir amžių nugyvenau.“ Vyresnė tik 85-erių kaimynė Marijona Škikūnienė, bet moteris jau kuris laikas guli ligoninėje.

Šalia kaimo – geležinkelio bėgiai ir pervaža

„Su vyru Vytautu, kurio jau dvidešimt metų nebeturiu, vietoje seno tėvų namo, neturėjusio grindų, tik aslą, norėjome pasistatyti naują gyvenamą būstą. Atvyko apylinkės pirmininkas su projektuotojais, sako, statykit į senojo vidų. Taip ir padarėme: iš vidaus išliejome naujus pamatus ir surentėme medinuką, nusipirkę medžiagų iš laukuose viensėdyje gyvenusio Krištopaičio, kuris sau statėsi plytinį namą, o turėtą medinį nugriovė, tad jam rąstų, lentų nebereikėjo. Kai iškilo naujas pastatas viduje tarsi kiaute, seną išardėme. Iki dabar toje pačioje gryčioje dienas leidžiu su dukros šeima. Žentas perdažė jį, stogą pakeitė“, – džiaugiasi senolė.

Augo ji dviese su broliu. Jau būdama panelė lankydavosi vietoje organizuojamose gegužinėse, žiemą šokiai perskeldavo į kolūkio skaitykloje buvusią erdvią seklyčią.

Pamena, kai tėvelis įkaušdavo, imdavo kažką svetima kalba burbuliuoti. Ogi ne paprastai, amerikoniškai. Mat jis, Juozapas Usakauskas kadaise pas pusbrolį į tą „Amerikę buvo išlėkęs“. Žmogus įsidarbino pas fermerį, augino svogūnus. Grįžęs po kelerių metų jau galėjo nupirkti sodybą Niūraičiuose, netoli mamos ir sesers. Nors žmona labiau norėjo kartu su juo pareiti į Jakiškius, iš kur pati buvo kilusi. Dar ir penkis hektarus žemės iš Vaizgučių dvaro įsigijo.

Niūraičių geležinkelio stotelė

„Mano mamytė prastai akimis matė. Tad pabaigiau tik keturias klases, nuo 14 metų ėjau dirbti į kolūkį laukininkystėje lygiai su suaugusiaisiais. Paskui Gataučiuose tvėrėsi darželis, ir vedėja mane pakvietė užimti virėjos vietą. Dirbau ir kaimo valgykloje, ir laiškininke 11 metų tarnavau. O į pensiją išėjau geležinkelio stotelėje, kur dirbau valytoja. Dabar knygas skaitau, kokias dukra iš Joniškio bibliotekos parveža“, – sako ilgaamžė.

Apie geležinkelį turi ką pasakyti ir jaunesnės kartos Niūraičių gyventoja Zina Greičiūnienė.

„Budėtojai dirbdavo pamainomis, jie turėdavo prie pervažos reguliuoti eismą, viską fiksuodavo. Pačioje dviejų aukštų stotyje buvo ne tik darbo kabinetai, bet ir butai, kuriuose gyveno trys šeimos. Dabar ten nieko nelikę, tuščia, – pasakoja moteris. – Kaime augome daug vaikų, kiekvienoje sodyboje būdavo po kelis. Dar prieš dešimtmetį jų daugiau kaip dešimt ėjo į Gataučių Marcės Katiliūtės pagrindinę mokyklą. Ir gyvulių visi laikydavo. O šiuo metu visuose Niūraičiuose nėra nė vienos karvės, penkias iš Vaizgučių moteris ganyti atveda. Kai dieną visi išvažiuoja į darbus Joniškyje, gal ir tikrai liūdna, niūru, tada turbūt kaimas atitinka Niūraičų pavadinimą. Bet šiaip ramu, gera, žalia.“

Nori surengti kaimo susitikimą

Kur slypi tikroji Niūraičų kilmė, dabar jau niekas kaime nepasakys. Gataučiuose gyvenanti, Niūraičių praeitimi besidominti, buvusių vietos gyventojų duomenis renkanti pedagogė Julija Verbušaitienė sako, kad ištakos greičiausiai siekia valakų reformos, Žygimanto Augusto įstatymu paskelbtos 1557 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemėse ir vykdytos iki XVI amžiaus aštuntojo dešimtmečio, laikais. Tada buvo išmatuota visa dvarų ir kaimų žemė, kai kurie kaimai perkelti.

Garbaus amžiaus mokytoja, tyrinėjanti savo giminės genealogiją, prie Niūraičių prisilietė paprašyta iš ten kilusios buvusios mokinės Onutės Balčiūnaitės–Katilienės.

„Susitikome su ja vienose laidotuvėse, išsikalbėjome. Ji norėjo surinkti istorinius duomenis, padaryti kaimo gyventojų susitikimą. Jei pasiseks, planuojame jį per Šv. Ignaco atlaidus, aplankytų visi savo gimtinę, pasimelstų Jakiškių–Maironių koplyčioje. Kalbinome mano puseserę 94-erių metų Mortą Zajančkauskaitꖩernauskienę, kuri atmintyje gerai išsaugojo vaizdus, kur kas gyveno.“

Dabar Šiauliuose gyvenanti Onutė Balčiūnaitė–Katilienė sako jau parengusi senų laikų Niūraičių kaimo planą, surašiusi gyventojų pavardes, pažymėjusi sodybų vietas. Tik reikia jį dar „užtvirtinti“ pasikonsultavus.

„Ėmėme laikotarpį apie 1900-uosius metus ir kiek sugebėjome – 30–40 metų į vieną ar kitą pusę. Niūraičiai anuomet buvo didelis kaimas, daug gyvenamųjų namų, maždaug 30 pagrindinių sodybų ir dar suskaičiuojame kokias 12–14 naujų, vienkiemių – juose, gavę žemės iš tėvų, kūrėsi jaunos šeimos, – pasakoja O. Balčiūnaitė–Katilienė. – O per karą, ar prieš jį buvo tiesiamas geležinkelis. Mano tėveliai pasakojo, kad prie jo dirbo kareiviai. Traukinių važiuodavo labai daug ir kursuodavo jie tiksliai, gal tik su kokių penkių minučių paklaida, tad tėtis pagal juos net savo laikrodį nusistatydavo.“

Kai pavardės prabyla

Pati Julija Verbušaitienė renka, kaupia senųjų gyventojų nuotraukas, papildydama jas vardų, pavardžių, giminystės ryšių įrašais, datomis.

Ji mini pavardes: Gaubai, Mačiūnai, Baranauskai, Usakauskai, Greičiūnai, Impoliai, Jonkai, Jokubaičiai... Toli gražu, ne visi.

Jokubaičių sodyba – Niūraičių kaimo pradžia. Ten užaugo broliai Tadas, Jonas Jokubaičiai, seserys Adolfina Jokubaitytė–Jonkuvienė, Stefa Jokubaitytė–Skupeikienė, Bronė Jokubaitytė–Urmonienė, jos vyras Pranas Urmonas irgi buvo iš Niūraičių, užaugino sūnus Igną, Edvardą, dukrą Emiliją, kuri ištekėjo už dar vieno niūraitiškio Juozo Likaus. Tarp Urmonų irgi būta išvykusiųjų laimės ieškoti užjūruosna – į Ameriką.

„Ten vienos giminės susipynusios su kitomis. Tais laikais nuotakų ar jaunikių žmonės toli neieškodavo“, – pastebi J. Verbušaitienė.

Niūraičiai užaugino ir žinomų asmenybių.

Onutė Balčiūnaitė–Katilienė mini poetę Oną Klupšaitę (pseudonimas Palaima), tėvelių kaimynę, kuri emigravo pas brolį į Australiją. Apsilankiusi Lietuvoje prieš 30 metų ji buvo atvykusi ir į Niūraičius, apsistojo pas Onutės mamą, su kuria bičiuliavosi. Jai dovanojo savo išleistą eilėraščių rinkinį. Knygelėje yra ir eilėraščių, skirtų gimtajam kaimui, minimas taip pažįstamas Šiaulių–Rygos plentas, netoliese pratekantis Audruvės upelis.

Jakiškių–Maironių koplyčia buvo puošta Niūraičiuose gimusio dievdirbio Antano Lengvenio skulptūromis. Kultūros paveldo departamento dienyne minima, kad „…Jakiškių koplyčioje prie balkio kabo Nukryžiuotasis, išdrožtas meistro A. Lengvenio. Šiek tiek paprastesnis, smulkesnis ir neišdailintas šio drožėjo kryžius su Nukryžiuotuoju buvo prikaltas prie Jakiškių koplyčios apsidės lauko pusėje (DV 946).“ („Žiemgala“). 1850 metais gimęs ir 1920 metais miręs dievdirbys Antanas Lengvenis buvo benamis, keliaudamas per kaimus jis dirbo užsakovų namuose už maistą. Daugiausia yra išdrožęs Nukryžiuotųjų, papuošusių Joniškio valsčiaus kapines ir koplyčias.

Žinoma literatūrologė

Iš šio kaimo kilusi šviesaus atminimo lietuvių literatūrologė, habilituotų mokslų dr. Aldona Kardišauskaitė–Vaitiekūnienė (1929–2017). J. Verbušaitienė atverčia šios šeimos segtuvą: Joniškio parapijos bažnyčios metrikoje minimi susituokę jos seneliai Teodora Steponaitytė ir Pranas Kardišauskas, o 1928 metais minimas jų sūnus, taip pat Pranas Kardišauskas, vedęs Valeriją Valančiutę.

„Prie dvarų būdavo palivarkai. Gataučių dvaro palivarko likęs pastatas, tapęs kiaulių ferma, stovėjo prie Niūraičių kaimo. Dar mano vyras Jonas, kai važiuodavome pro šalį, sakydavo, kad ten buvusi Kardišauskynė“, – mena J. Verbušaitienė.

Aldona Kardišauskaitė–Vaitiekūnienė 1951 baigė tuometinį Vilniaus padagoginį institutą, 1952–1974 metais jame dėstė (1961–1972 metais – Literatūros katedros vedėja, 1963 metais tapo docente). Daugiausia tyrinėjo Juozo Tumo–Vaižganto kūrybą. Išleido studiją „Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (1964 metai), apybraižą (1981 metai) ir monografiją (1982 metai) „Vaižgantas“. Parašė mokomąją priemonę X klasei „Lietuvių literatūra: tautinio sąjūdžio metai“, parengė Vinco Kudirkos „Raštus“, Igno Šeiniaus „Rinktinius raštus“ , paskelbė straipsnių apie įvairių rašytojų kūrybą. 1995 metais apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. rugpjūčio 3 d.