Nei kaimo, nei kelio – tik atminties akmuo Bačgaliams

Janina ŠAPARNIENĖ

Vakar šventė sugrįžo į nebeegzistuojantį Bačgalių kaimą. Buvusio kaimo kapinaitėse pastatytas koplytstulpis, surengta paroda, suėjo suvažiavo buvę bačgaliečiai.

Daugiau nei keturių šimtmečių istoriją turėjusio Bačgalių kaimo nebėra kone dvi dešimtys metų – po to, kai sudegė paskutiniųjų gyventojų Budrių namas. Vidury dirbamų laukų, apjuostos griūvančia mūro tvora, supamos medžių ir krūmų, beliko tik senosios kapinės, glaudžiančios kartų kartas bačgaliečių bei aplinkinių kaimų gyventojų. Senųjų sodiečių palikuonys išsibarstė po visą šalį. Pernai rudenį atmintį apie Bačgalius vėl ėmėsi grąžinti kraštietis Antanas Klupšas. Jo iniciatyva sulaukė palaikymo, ir šiomis dienomis prie išvalytų kapinaičių pastatytas atminimo akmuo iš tų pačių apylinkių laukų.

Iš kaimo belikę Budrių vienkiemio ūkiniai pastatai

Kapinės – kaip paminklas išnykusiam kaimui

„Reikia važiuoti pakanaliu lauko keliuku, paskui per kanapių lauką“, – tokius orientyrus į Bačgalių kapines nurodo kaimyninio Bučiūnų kaimo gyventoja. Nes nėra jokio kelio ženklo, apie tai informuojančio.

Kriukų seniūnijos darbininkai neseniai išvalė kapines nuo krūmų ir menkaverčių medžių, piktžolių. Prie įėjimo į jas pastatytas masyvus riedulys su lentele, skelbiančia, kad čia – senosios Bačgalių kapinės. Akmenį iš apylinkių laukų atgabeno Bučiūnų žemės ūkio bendrovės darbininkai. Bendrovės vadovas Gintaras Rudis „Sidabrei“ sakė, jog paieškoję gražaus, tinkančio tokiai paskirčiai.

Kapinaitėse išlikęs vienintelis paminklas – pasviręs akmuo su metalinio kryžiaus likučiais, pastatytas 1920-aisiais palaidotos Onos Lebedienės iš Treigių atminčiai. Riedulių tvora pusiau išvirtusi.

Kapinaitėms dar reikės nūdienos žmonių rūpesčio: po jas bevaikštant, tenka saugotis neužminti už žmonių kaulų apdūlėjusių fragmentų, iškilusių į žemės paviršių. Netikėtai dienos šviesoje pasirodo (įsminga į vaikštančiojo koją) bene prieš šimtmetį ar dar seniau nukaldinta metalinė „saulutė“, kadaise puošusi kryžiaus viršų. Šio medinė dalis sunyko, o metalas po žemėmis išgulėjo nežinia kiek laiko. O kiek dar panašių istorijos liudytojų kapinaitėse glūdi?

Klaipėdos krašte šiuo metu gyvenantis buvęs bačgalietis A. Klupšas „Sidabrei“ pasakojo, kad kapinėse paskutinį kartą laidota 1941-aisiais. Šviesios atminties jo tėvelis Feliksas Klupšas pasakojęs, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje, jau praėjus frontui, į vieną Bačgalių sodybą atklydo leisgyvis rusų kariuomenės kareivis. Ar sergantis, ar nuo bado išsekęs – nežinia. Žmonės nespėję nė jo vardo pavardės išklausti: jaunas vyras miręs. Bačgaliečiai apsisprendę neatiduoti kūno vokiečiams: naktį kaimo vyrai sukalė karstą ir nežinomąjį kareivėlį slapta palaidojo.

Pats A. Klupšas, iš gimtojo kaimo išvykęs aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, prieš keletą metų veltui bandė privažiuoti prie buvusių Bačgalių. O pernai rudenį, pasiekęs kapines ir pamatęs jas, gožiamas augmenijos, šalia suverstą lauko akmenų krūvą, kraštietis skambino Kriukų seniūnei Audronei Impolienei. Abu sutarė, kad kapines reikia sutvarkyti.

„Bet kad tie tvarkymo reikalai baigsis paminkliniu akmeniu, mišiomis prie kapinių už visus Bačgalių kaimo gyventojus, kad sulauksiu tokio palaikymo – nesitikėjau“, – džiaugėsi A. Klupšas.

Kraštietis ėmėsi ieškoti duomenų apie kapines. Archyvuose saugomose Pašvitinio parapijos (kuriai priklausė kaimas) knygose įrašai apie laidojimus Bačgalių kapinėse dalyvaujant kunigui prasideda nuo 1866-ųjų. Bažnyčios metrikai liudija apie palaidotus aštuoniasdešimt žmonių – nuo kelių savaičių kūdikių iki devyniasdešimtmetės senolės.. A. Klupšo žiniomis, ne visi palaidotieji įrašyti – pats kraštietis sąrašą papildė dar trimis įrašais. Buvo ir netikėtų atradimų – bažnytinėse knygose A. Klupšas pamatė pavardes giminaičių, apie kuriuos nežinojo, kad čia palaidoti.

„Bačgalių kapinėse tikrai daugiau žmonių ilsisi. Kaimas labai senas, turi daugiau nei 430 metų istoriją. Mirusieji gali būti ir palaidoti kokiomis keturiomis eilėmis, nes kapinės galėję atsirasti gal nuo kokių didžiojo maro laikų – apie 1710-uosius metus. O gal ir dar anksčiau – žinių apie tai kol kas neradau“, – svarsto kraštietis.

Gyvenimas ant „bačkos galo“

1923-ųjų metų surašymo duomenimis, Bačgaliuose buvo 9 ūkiai, gyveno 48 žmonės. Tuo tarpu iš Bačgalių kilęs ekonomikos mokslų daktaras, profesorius Feliksas Klupšas (Antano brolis – red.) 2014-aisiais išleistoje monografijoje „Pašvitinys“ spausdinamame straipsnyje „Pro memoria Bačgaliams“ teigia, kad gyventojų būta aštuonių šeimų ir jas išvardija: Jurgis ir Ona Budriai, Jonas Kaniušas, Pranciškus ir Julija Klupšai, Edvardas ir Valerija Mataičiai, Juozas ir Teresė Mataičiai, Jurgis ir Emilija Pivoriai, Bronislavas ir Eugenija Puodžiūnai bei Kazimieras ir Joana Žilinskai.

Ūkiai buvę nemaži nuo 21 iki 33 hektarų, užtat ūkininkams tekdavo samdytis darbininkų žemei apdirbti. Ji buvo derlinga, gerai augo javai, linai.

Vieninteliai Puodžiūnai buvę bežemiai – turėję hektarą valstybės duoto sklypo ir vertęsi atsitiktiniais uždarbiais, kol 1938-aisiais jiems buvo skirta 8 hektarai.

Prasidėjus žemės reformai, į vienkiemį netoli kapinių išsikėlė tik Budriai.

Pasak F. Klupšo, pirmą kartą 1585 metais šaltiniuose paminėtam kaimui tuo laiku priklausė 7 valakai žemės, jame buvo 5 ūkiai. Tačiau Bačgaliai, mokslininko nuomone, dar senesni. Bet nėra duomenų, kada gyvenvietė įsikūrusi.

Kaimo pavadinimą F. Klupšas aiškina kaip sudurtinį vietovardį, lietuvių ir latvių tarmėse reiškiantį bačkų krašto gyventojus. Sąsaja su bačkomis neatsitiktinė: regionas žinomas aludaryste. Ir senieji bačgaliečiai visi auginę apynius ir miežius, turėję visas naminio alaus darymo priemones.

1959-aisiais gyventojų būta 57, 1970-aisiais – 34. Po devynerių metų bačgaliečių beliko tik 6, dar po penkerių – 2, o 2001-aisiais – 4. Po to statistika nutrūksta.

A. Klupšas sako, kad kaimą tiesiog nušlavė melioracija – žmonėms buvo nurodyta išsikraustyti, o jų trobos, sodai sulyginti su žeme. Visi, išskyrus užsispyrusių likti tėviškėje Budrių sodybą. Budrių šeima ir buvo patys paskutinieji Bačgalių gyventojai. Juos iš vienkiemio išvarė tik gyvenamą namą sunaikinęs gaisras.

Minint kaimo 425-asias metines, F. Klupšas penkiasdešimties egzempliorių tiražu išleido knygelę "Bačgalių kaimą prisimenant", išdalintą artimų žmonių, kraštiečių rate.

Valdžia "neturėjo akies"

Su Bačgaliais ir jų gyventojais sovietinė valdžia visada elgėsi, tarsi vietovė būtų buvusi krislas akyje. F. Klupšui senieji gyventojai pasakojo, kad sovietai tuoj po karo uždėjo didžiules pyliavas, mokesčius – tada grūdų nė sėklai nebeužtekę. Prasidėjo ir kitos represijos: 1946-ųjų rudenį Žilinskų šeimai buvo įsakyta palikti savo namus. Jų sūnus kitais metais nuteistas už antisovietinę veiklą, žuvo Karagandos lageriuose.

1949-aisiais ūkininkai suvaryti į apylinkėse įsteigtą “Vienybės“ kolūkį, jų žemė, gyvuliai atimti.

Antano tėvelis Feliksas Klupšas, raštingas, apsišvietęs žmogus, dirbo pirmuoju to kolūkio buhalteriu. Bet Klupšai jau buvo įtraukti į numatomų ištremti sąrašus – šeima su trimis vyresnėmis dukromis ir vos prieš trejetą mėnesių gimusiu Antanuku buvo sukišta į Sibiran vežusius vagonus. F. Klupšui trėmėjai siūlė palikti kūdikį kam nors iš giminaičių Lietuvoje, bet tėvas nesutiko draskyti šeimos.

„Neseniai, sklaidydamas ypatingajame archyve tėvų tremties bylą, radau neįtikėtinų dalykų. Matyt, paskutiniojo masinio trėmimo „Osen“ (lietuviškai – „Ruduo“) organizatoriai ruošėsi iš anksto, nes žmones vežė 1951-ųjų spalio 3-ąją, o manęs, gimusio birželį, sąrašuose nė nebuvo. Tik paskui atsirado įrašas, kad su šeima paimtas ir naujagimis. Tėvelis kaltintas, atseit dalyvauja antitarybinėje veikloje, kenkia kolūkiui. Jis savo ūkio neturėjo. O trėmėjai iš kažkur atrado, kad neva valdąs 35 hektarus! Matyt, reikėjo „pritempti“, kad šeima tiktų į tremiamųjų sąrašą. Iš tiesų visa žemė, 28 hektarai, buvo senelio nuosavybė, ir ta pati jau atimta sovietų.“

Nuo valdžios nukentėjo visa Klupšų giminė: tais pat 1951-aisiais Pranciškus Klupšas apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas 25 metams katorgos. Ištremta ne tik Felikso, bet ir Alfonso Klupšo šeima, giminių ūkį prižiūrėjusi Pranė Žilinskaitė.

Gelbėdamiesi nuo represijų, Mataičiai ir Pivoriai išvažiavo į Latviją, palikdami namus.

Po Stalino mirties iš Sibiro grįžusiems Klupšams valdžia leido apsigyventi tik senelio sodybos ūkiniame pastate, kuriame įprastai būdavo laikomos avys. Devynerių sulaukęs Antanukas jau išėjo dirbti į kolūkį, kad padėtų šeimai, ką tik pasipildžiusiai jauniausiu broliu Feliksiuku (tapusiu tuo pačiu mokslininku, rašiusiu apie Bačgalius – red.). Uždarbį – gal dešimtį kilogramų grūdų, berniukas parsinešė supiltą „ant maišo galo“…

Žmonės būdavo nuolat įtarinėjami, kad kenkia kolūkiui, daromas spaudimas, kad sodiečiai išsikeltų: valdžia Bačgalius, vėlesniais metais likusius "Raudonosio žvaigždės" kolūkio užkampiu, laikė neplėstina gyvenviete, turinčia išnykti.

Čia nebuvo nei parduotuvės, nei svekatos priežiūros punkto. Bačgaliečių vaikai mokyklą lankė Bučiūnuose. Kadangi keliai buvo nei remontuojami, nei valomi, nei šlapią rudenį ar pavasarį, nei žiemą prisnigus kaimas buvo nepasiekiamas.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. liepos 27 d.