Mažosios Daunoravos dvaras – Lietuvos nepriklausomybės kovų karininko šeimos buveinė

Teodorui Vittei – 130

Dr. Ernestas VASILIAUSKAS

Šiemet rugpjūčio 13 d. sukako 130 metų, kai Daunoravos dvare gimė Lietuvos kariuomenės vokiečių tautybės savanoris Teodoras Vittė (1887-1941?).

Joniškio krašto kultūrinėje atmintyje vienaip ar kitaip jau įtvirtinti partizanų, pasaulinių karų aukų istoriniai pasakojimai, įamžintos jų atminties vietos paminkluose. Tad galima teigti, kad šio pobūdžio istorinė atmintis jau virsta bendrai reflektuojamais mūsų krašto atminties naratyvais. Tačiau visgi iki šiol didžia dalimi užmarštyje lieka Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimas. Išimtys - Kriukuose 1928 m. pastatytas paminklas Nepriklausomybės kovose žuvusiems leitenantui V. Vištakiui, viršilai P. Balčiūnui ir eiliniui P. Čelkiui atminti (nugriautas apie 1960 m., atstatytas 1991 m.), vyksta minėjimai. Kitas atvejis ? asmenine iniciatyva Skaistgirio senosiose kapinėse įamžintas užimant Klaipėdą 1923 m. žuvęs Lietuvos kariuomenės grandinis Stasys Šležas (*1900). Savo laiku Lietuvos kariuomenės savanoriais domėjosi Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus įkūrėjo bei ilgamečio vadovo Karolio Bačionio 1994 m. organizuota ekspedicija... Tačiau šiuo metu didesnio dėmesio šiems dalykams stokojama.

Tad minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, Daunoravos pirmojo paminėjimo 460 m. sukaktį bei pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį verta pristatyti rajone nepelnytai primirštus mūsų krašto žmones, dalyvavusius Lietuvos nepriklausomybės kovose. Ypač tokius, kurie buvo ne lietuviai, o kovėsi už Lietuvos Nepriklausomybę.

Šiame straipsnyje, kaip pagrindinės temos kontekstas, pateikiama ir keletas iki tolei visuomenei mažai žinomų faktų apie Mažosios Daunoravos dvarą. Daugiau Daunoravos dvarų istorijų bei intriguojančių faktų ? netrukus išeisiančioje šių eilučių autoriaus parengtoje knygoje „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“.

Mažosios Daunoravos dvaras

Mažosios Daunoravos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Iki 1922 m. žemės reformos jis priklausė Didžiosios Daunoravos dvarui. Tik XIX a. pabaigoje jis atiteko jauniausiam barono fon Franko sūnui Artūrui (1845–1914). 1877 m. dvaro sodyboje surašyta 17 trobesių, o štai 1927 m. nusavinimo protokole jau išvardinta tik 13. Dabar iš keliolikos XIX–XX a. pradžioje statytų pastatų išliko vos keletas ir parkas. 1922 m. vykdant žemės reformą dvaras buvo nacionalizuotas, o jo žemė (viso 194,2873 ha) išdalinta naujakuriams. 1928 m. pasikeitė ir vietovės pavadinimas – pervadinta Daunoraičiais.

Mažosios Daunoravos dvaras garsėjo dideliais sodais. Dvaro savininkė baronienė fon Frank (Ida Adele Isalie von der Ropp (1855–1937) iš Purmsatų atšakos) buvo aistringa sodininkė. 1895 m. rugsėjo 9 d. laikraštyje „Düna Zeitung“ („Dauguvos laikraštis“) randame žinutę apie jos dalyvavimą Rygoje rugsėjo 7–9 d. vykusioje vaisių parodoje ir konkursui pateiktų prancūziškų kriaušių bei vokiškų, angliškų obuolių veislių asortimentą, o rugsėjo 9 d. ir 1896 m. gegužės 29 d. – apie laimėtą mažąjį sidabro medalį žemaūgių vaismedžių kategorijoje. 1924 m. Mažosios Daunoravos dvare minimas 1 ha dydžio sodas (plotu dvigubai didesnis nei Didžiosios Daunoravos dvaro), kuriame augo 82 obelys, 20 kriaušių, 10 vyšnių ir slyvų medžių.

Lietuvos kariuomenės majoras Teodoras Vittė

Įvykdžius žemės reformą pasikeitė Mažosios Daunoravos (Daunoraičių) dvaro savininkas – juo tapo atsargos artilerijos majoras, pirklys Teodoras Vittė. Po žemės reformos 1922 m. dvarui buvo palikta 13,8067 ha, o vėliau (1940 m.) nurodoma 32,12 ha valda. Šiaulių apskrities parapijos evangelikų liuteronų (Joniškio) krikšto metrikų knygoje yra įrašas, kuris byloja, kad Teodoras Vittė (Theodor August Bruno Witte) gimė 1887 m. rugpjūčio 1(13) d. Daunoravos dvare Mintaujos (Jelgavos) miestiečių luomo vokiečių tautybės evangelikų liuteronų tikėjimo dvaro girininko Otto ir Amelijos Vitčių šeimoje. Teodoras baigė Mintaujos realinę mokyklą, vėliau – miškų akademiją Vokietijoje. Be gimtosios vokiečių, mokėjo latvių, rusų kalbas, silpniau - lietuvių. Iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.) ėjo Daunoravos dvaro administratoriaus pareigas. Su žmona Hildegarda Vitte (Adolfo dukra, *1894, Mūrmuiža) augino dukras – Valtrautą (*1914, Daunorava) ir Ireną (*1920, Mintauja). T. Vittė kartu su šeima gyveno Daunoraičių dvare, kurį laiką iki 1927 m. Rygoje (Lāčplēša i. 13-6), Kaune (nuomojosi butą įvairiose vietose), vertėsi prekyba, 1931–1934 m. buvo Kauno miesto vokiečių mokyklų draugijos valdybos pirmininkas, Lietuvos–Švedijos draugijos narys, priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai (Atsargos karininkų Šiaurės skyriui, 1928 m.). Dėl profesijos profilio iš spaudų išlikusiame jo pase matyti, kad dažnai keliaudavo į užsienį – neretai lankėsi Latvijoje (per Meitenės stotį), Vokietijoje, Estijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, o žmona Hildegarda – Latvijoje.

Kalbant apie karjerą kariuomenėje, yra žinoma, kad 1906 m. rugsėjo 1 d. T. Vittė savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę, tarnavo 4-osios raitosios artilerijos divizione. 1907 m. kovo mėn. baigė puskarininkių mokyklą. 1914 m. liepos 1 d. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur paskirtas 21 artilerijos brigados jaunesniuoju karininku. Dalyvavo kovose su vokiečiais Rytų Prūsijoje ir Galicijoje (Vakarų Ukrainoje). Grįžus į Lietuvą, 1920 m. vasario 15 d., jis buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę bei paskirtas 1 artilerijos pulko 6 baterijos jaunesniuoju karininku. 1920 m. lapkričio 19 d. T. Vittė pakeliamas į kapitonus. 1920 m. kovo 18 d. – lapkričio 30 d. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Rudaminos, Maišiagalos ir Širvintų–Giedraičių ruože. 1923 m. gruodžio 1 d. pakeliamas į majorus. Tų pačių metų gruodžio 19 d. pačiam prašant paleistas į artilerijos karininkų atsargą. Artilerijos pulko vadas Mykolas Gedgaudas 1920 m. charakterizavo T. Vittę kaip gero išsilavinimo, visuomet rimtą ir pareigingą, darbe sąžiningą, bendravime mandagų, padorios laikysenos ir mūšyje narsų karininką, deja, silpnai mokėjusį lietuvių kalbą. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), Rusijos kariuomenėje – Šv. Anos 3-iojo laipsnio (1915), 4-ojo laipsnio „Už narsumą“ (1915), Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio (1915) bei 2-ojo laipsnio (1916) ordinais.

Pasak Daunoravos krašto gyventojos Emilijos Šimaitienės, dvare gyvenusios nuo 1937 m., „dvaro savininkas T. Vittė su šeima gyveno Kaune, į Daunoraičius atvažiuodavo vasarą paatostogauti ar savaitgaliais, čia taip pat netrūkdavo aukštų svečių iš laikinosios sostinės ir apskrities, valsčiaus bei vietos ūkininkų pamedžioti, lankėsi Sofija Smetonienė, [Elena Smetonaitė] Raštikienė, jų vaikai. Tuomet valda apėmė 27 ha žemės, buvo didelis sodas, ponų name būta 12 kambarių, augo didelis rožynas. [1940–1941 m.] pirmosios sovietinės okupacijos metais T. Vittė pasitraukė į Tilžę Rytprūsiuose, kur mirė nuo širdies ligos, ten ir palaidotas. Lietuvoje likusi žmona Hildegarda su dukromis [pagal 1941 m. sausio 10 d. Lietuvos TSR–Vokietijos gyventojų mainų sutartį] kartu su turtu sukrautu į 2 vežimus pasitraukė į Vokietiją. Pasitraukus savininkams dvaras perėjo valstybės žinion, komjaunuoliai surašė turtą, netrūkus gyvulius išvarė į Gataučių tarybinį ūkį, [pagal minėtą mainų sutartį] atkėlė „suvalkiečius“ [sentikius] (7–8 šeimas) iš Suvalkijos (?)“.

Artilerijos pulko kariškiai joniškiečiai tarnyboje 1921 m. rugsėjo 5 d.: 1 – viršila Butautis, 2 – viršila Skablauskas, 3 – leitenantas Stankaitis, 4 – leitenantas Briedis, 5 - kapitonas Teodoras Vittė

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2017 m. rugsėjo 27 d.