Kaimo istorijos pradžia išėjo su Tautginių senoliais

Janina ŠAPARNIENĖ

Pusiaukelėje tarp Joniškio ir Elijos (Latvija) miestų esantis Tautginių kaimas gali būti vienas iš sodžių, atsiradusių trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Toks, kurį sukūrė Lietuvos savanoriai, už tarnybą besikuriančiai valstybei gavę žemės. Kad tai greičiausiai buvusių savanorių, tautos gynėjų kaimas, mintį perša jau pats pavadinimas. Tačiau nei tikrosios pavadinimo kilmės, nei kaimo įkūrimo datos nepamena net amžiumi vyriausi dabartiniai tautginiečiai. „Sidabrės“ kalbinti senjorai apgailestavo, kad Tautginių istorijos pradžia išėjo į Amžinybę su ankstesniosiomis sodiečių kartomis.

Maži ūkiai miškų apsuptyje

Vikipedijoje užfiksuota numanoma Tautginių kaimo istorijos pradžia – rašoma, kad 1923-ųjų metų surašymo duomenimis kaime buvo 101 gyventojas. Tokios žmonių skaičiumi gausios gyvenvietės Nepriklausomoje Lietuvoje atsirado, pradėjus vykdyti žemės reformą ir dalijant iš dvarų paimtus sklypus nepriklausomybės kovose dalyvavusiems savanoriams. Dvarų Tautginių apylinkėse būta dviejų: vos už kilometro į šiaurę – Svirplių, kitoje pusėje – Daunoravos. Dalis abiejų palivarkų žemės ir galėjo būti padalinta buvusiems kariams.

Šią versiją netiesiogiai patvirtina garbaus amžiaus tautginiečių seserų Janinos Mačiukienės ir Reginos Saunorienės prisiminimai. Moterys mena laikus, kai Tautginiai dar buvo vienkiemių kaimas, išsimėtęs tarp miškų miškelių ir „kūlynų“ (krūmynų – red.), užėmęs gana nemažą teritoriją.

„Tverijonai, Balčiūnai, Povilaičiai, Rokai, Norkai, Ramonai, Kriščiūnai, Tamošauskai, Misiai, Luopiai, dvi Gilių giminės“, – vardija atmintyje išlikusias buvusių kaimynų pavardes J. Mačiukienė.

Dauguma jų – smulkūs ūkininkai, turėję apie 8-10 hektarų. Tik vienas kitas kaimynas valdė didesnius plotus. Tai „Sidabrei“ patvirtino šiuo metu vyriausias, aštuoniasdešimtmetį peržengęs Tautginių gyventojas Adolfas Sveikackas. Ilgaamžis pats kilęs iš keletą hektarų teturėjusios šeimos.

Janina ir Regina – vienos iš Gilių giminių palikuonių. Kaime tebegyvena ir Reginos dukra su šeima – jau ketvirtoji bei penktoji šios giminės kartos. Tik savo ištakų jie jau nebežino.

„Pamename nuotrupas, prieš daugybę metų pasakotas senelio Izidoriaus Gilio, mirusio 1965-aisiais. Šiek tiek apie gyvenimą tarpukario Lietuvoje pasakojo ir mama – ji buvo gimusi 1917-aisiais, taip pat jau išėjusi Amžinybėn“, – sakė vyriausia iš šeimos Janina.

Senųjų tautginiečių amžiną poilsį saugo paskutinis kapinaičių kryžius

Vikipedija nemini, kada įkurtas Tautginių kaimas. Gal senas nemažas sodžius gali būti paminėtas sovietmečio laikų informacinėje literatūroje? Socialinė gyventojų padėtis tai santvarkai kaip ir tinkama, vos ne kaip Petro Cvirkos romane aprašytoji...

Bet lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje, kurioje surašytos ir gerokai mažesnės gyvenvietės bei vietinės reikšmės veikėjai, gausiai pabarstant politiniais prieskoniais, apie Tautginius – liaudiškai kalbant, nei mur, nei miau...

Gal tuometiniams cenzoriams kaimo pavadinimas pasirodė politiškai netinkamas. O gal išvis vengta fakto, kad už kovą prieš agresorius (ir Vokietiją, ir Rusiją) žmonės iš ką tik laisva tapusios Lietuvos gavo teisę į didžiausią ano meto vertybę – žemę...

Mažo ūkininko rūpesčiai

Izidorius Gilys buvo vienas iš smulkiųjų Tautginių ūkininkų, dirbęs apie aštuonetą hektarų nuosavos žemės. Gaspadorius teturėjo vieną arklį. Šeima su trimis vaikais gyveno varganai, nes žemė nebuvo derlinga, javai užaugdavo menki.

Izidoriaus brolis Klemensas amžiaus pradžioje emigravo į JAV, ieškodamas sotesnio gyvenimo. Po kurio laiko prakutęs, norėdamas padėti, atsiuntė broliui pinigų – tūkstantį litų. Bet parama buvo tik vieną kartą: fabrike dirbusiam Klemensui mechanizmai nutraukė ranką, ir teko rūpintis, kaip išgyventi pačiam svetimoje šalyje.

I. Gilys vaikams kartą sakęs: žemės kirminu gimei – žemės kirminu ir mirsi. O viena iš ūkininko dukterų jau savo mažai anūkei buvo pasakojusi, kaip į mokyklą tekdavę eiti, apsiavus naginėmis. Ir kaip iš tokio apavo šaipydavosi turtingesnių kaimynų vaikai.

Lyg būtų negana vargų, 1938-aisiais susirgo ir mirė Izidoriaus žmona Zuzana. Janina ir Regina skaičiuoja, kad močiutė Anapilin iškeliavo nesena – tesulaukusi kiek daugiau nei penkiasdešimties metų. Ūkiui reikėjo šeimininkės, ir po kurio laiko našlys vedė antrą kartą.

Tautginietės spėja, kad Nosimi kaimynų pramintas senelis galėjo sirgti odos vėžiu (ši liga persekiojo ne vieną giminaitį ir vėlesnėse kartose). Moterims atmintin įsirėžusi jo išvaizda – senais laikais karpa vadinta didelė išauga tarp nosies ir akies. Bet tai galėjęs būti auglys. Pažįstamų įkalbintas senelis galiausiai sutikęs operuotis ir niežtėdavusia, kraujuodavusia išauga atsikratęs.

Melioracija iš kaimo neišvaikė

Lietuvą okupavus SSSR, Tautginių didesniuosius ūkininkus (Janina mini Kriščiūnus ir Luopius) valdžia ištrėmė, o nacionalizuotose jų sodybose apgyvendino nuomininkus. Šeštajame dešimtmetyje dideliame Kriščiūnų name butas buvo suteiktas ir Janinos bei Reginos šeimai. Jų mama dirbo vietos kolūkio „Didvyris“ vištidėje, įkurdintoje toje pat tremtinių sodyboje.

Laisvesniu laiku mama, norėdama geriau aprūpinti ketvertą atžalų, važiuodavo į Rygą prekiauti vyšniomis. Jų prisiskindavo dideliame Kriščiūnų sode, eidavo su nešuliu prie netolimo kelio į Rygą ir stabdydavo pakeleivingas mašinas. Dažniausiai sunkvežimiais pasiekdavo Latvijos sostinę. O pardavusi uogas, už dalį uždarbio nupirkdavo geresnį kąsnelį vaikams – Janina iki šiol mena, kokia skani būdavusi duona iš Rygos...

„Už dviejų kilometrų nuo Tautginių jau nuo tarpukario yra geležinkelis, važiuoja traukiniai į Rygą. Bet pro kaimą jis pralėkdavo nesustodamas – stotelė buvo tolokai, tik kitame kaime. Tautginiečiams verčiau apsimokėjo į Rygą važiuoti pakeleivingomis mašinomis,“, pasakoja ji.

Jauniausią iš ketvertuko pasiėmė auginti motinos sesuo, nesusilaukusi savo vaikų. Janina mena, kad mažoji sesė pas tetą įsikūrė neįprastai. Pastaroji, gyvenusi netolimame kaime, atėjo į vienkiemį pasiskinti vyšnių. O Janinos mama uogas buvo išskynusi ir jau išvažiavusi į Rygą. Juokdamasi, kad negavusi uogų bent dukterėčią parsineš, teta įsisodino dvejų metukų mažylę į tuščią kibirą ir išsinešė.

Baigusi mokyklą Janina ėmė dirbti kolūkyje, kaip ir mama. Po kelerių metų prie šeimos moterų prisidėjo ir Regina. Merginos prižiūrėjo kolūkio gyvulius, melžė karves. Šypsosi prisimindamos, kad darbo įrankiai anuomet buvę tik šakės ir rankos.

„Dirbti melžėja ganiavos laiku būdavo ir baisoka. Kolūkio karvės ganyklose, išsimėčiusiose tarp miškelių, krūmų, buvo laikomos pririštos. Paryčiais, apie trečią valandą, tai stirnos į pievas išeidavo, tai šernės su būriu šerniukų prabėgdavo. Vieną rytą tvyrojo toks tirštas rūkas, kad eidamos su mama melžti, niekaip neradome ganyklos. Rodos, einame reikalingu takeliu, bet apsukę kaimą, vis sustojame prie savo trobos. Krūmai dideli, lyg medžiai... Kelis kartus klaidžiojome, kol atsigodojome“, – mena J. Mačiukienė.

Kaimynai, ir jaunesni, ir vyresni, darbo nebijoję, o laisvalaikiu būryje pasilinksminti neatsisakydavę. Tautginių jaunimas čia pat šeimas kurdavo, vaikus augindavo. 1970-aisiais surašant gyventojus, kone po penkiasdešimties metų nuo ankstesniojo tarpukario laikų surašymo, tautginiečių suskaičiuota tik dešimčia mažiau – 91.

Tautginiuose veikė septynmetė, vėliau – aštuonmetė, devynmetė mokykla, kurią lankydavo ir vyresni vaikai iš netolimų sodžių.

Tautginiečių pernelyg neišbaidė nė vienkiemius nušlavusi melioracija, žmones suvariusi į kaimą, teturintį dvi – Sidabrynės ir Geležinkelio – gatves. Daugelis nūdienos Tautginių sodybų pastatytos apie 1971-uosius bei kiek vėlesnius metus.

1987-aisiais surašinėtojai kaime suskaičiavo daugiausiai, 120 gyventojų.

Neaplenkė nykimas

XX-ojo amžiaus pabaigoje Tautginių gyventojų ėmė mažėti, kaip ir daugelyje kaimo vietovių. 2001-aisiais kaime suskaičiuota 112, o po dešimtmečio – jau dvidešimčia mažiau žmonių.

Iširus kolūkiui, ėmė krikti ir kitas gyvenimas. Buvo uždaryta ir sugriuvo Tautginių mokykla, iš kurios belikusi tik krūva plytų. Sunykus melioracijos kanalui kaimo apylinkėse, vietovė ėmė tvinti.

Senųjų Tautginių kapinių vietą bežymi paskutinis išlikęs akmens kryžius, virš dirbamų laukų kiek pakilusią vietą supantys seni medžiai. Ir pastatytas ženklas, kad čia – paveldo objektas. Kauburėlių, kuriuose ilsisi ne viena tautginiečių karta, jau nė ženklo nelikę.

J. Mačiukienė ir R. Saunorienė svarsto, kad dabar gali kaime būti likę daugiau nei pusšimtis gyventojų. Pastaraisiais metais mirtis vyresnio amžiaus žmones tiesiog šienavo. O išeidami į Amžinybę senieji tautginiečiai išsinešė ir atsiminimus apie praėjusius laikus, kaimo istoriją.

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Plačiau: "Sidabrė" 2019 m. liepos 20 d.